Bendros pastabos apie sintaksę
8 paskaita
Sakinio dalys ir jų raiška
Šiuolaikinėje kalbotyroje ir lietuvių, ir skandinavų, įprastai skiriamos tokios sakinio dalys:
· veiksnys (norv. subjekt),
· tarinys (norv. verbal),
· tiesioginis papildinys (norv. direkte objekt),
· netiesioginis papildinys (norv. indirekte objekt),
· predikatyvas (norv. predikativ),
· veiksnio predikatyvas, arba vardinė tarinio dalis (norv. subjektspredikativ),
· papildinio predikatyvas, arba tarininis pažyminys (nors. objektspredikativ),
· aplinkybės (norv. adverbial).
Plg. Morkūnas, Ambrazas 1999: 546f., Babickienė, Venckutė 2013: 177f., Pakerys 2014: 28ff., Lie 2003 (2010): 16, Haugen 1998: 210ff.
Senojoje norvegų-islandų kalboje sakinys visada turi tarinį, kitaip sakant, jeigu nėra tarinio, tai nėra ir sakinio. Dažniausiai sakinys turi ir veiksnį (nors gali pasitaikyti ir sakinių be veiksnio), o taip pat gali turėti predikatyvą, tiesioginį ir netiesioginį papildinį bei aplinkybių. Dabar aptarsime, kaip senojoje norvegų-islandų kalboje reiškiamos skirtingos sakinio dalys.
Veiksnys
Veiksnys dažniausiai reiškiamas:
· daiktavardinėmis frazėmis
Gylfi konungr var maðr vitr ok fjǫlkunnigr (veiksnys daiktavardinė frazė Gylfi konungr)
Fengu Vanir sína ina ágæztu menn, Njǫrð inn auðga ok son hans Frey [ ] (veiksnys daiktavardis Vanir)
Ólafr rex Tryggva sonr, Ólafs sonar, Haralds sonar ins hárfagra, kom kristni í Norveg ok á Ísland.
[ ] konungar ór Norvegi ok ór Danmǫrku hǫfðu haft ófrið ok orrostur á milli sín langa tíð [ ]
Kringla heimsins, sú er mannfólkit byggvir, er mjǫk vágskorin [ ]
Atkreipkite dėmesį, kad senoji norvegų-islandų kalba neturi nežymimojo artikelio, kaip kad dabartinių skandinavų kalbų en, et. Daiktavardinę frazę gali sudaryti būdvardis + daiktavardis, bet jeigu vartojama nežymimoji būdvardžio ir daiktavardžio forma, tai prieš būdvardį vėlgi nėra jokio artikelio, pavyzdžiui:
Af hafinu gengr langr hafsbotn til landnorðrs [ ]
Jeigu prieš frazę langr hafsbotn įdėtume žodį einn, tai čia būtų ne artikelis, o skaitvardis, ir į lietuvių kalbą verstume viena ilga įlanka.
Jeigu vartojamas silpnosios formos būdvardis, tai dažnai prieš jį pasakomas ir žymimasis artikelis, bet atkreipkite dėmesį, kad daktavardis tokiose frazėse gali būti vartomas be priesaginio artikelio (t. y., vartojama nežymimoji daiktavardžio forma), pavyzdžiui:
Inn nyrðri hlutr Svíþjóðar liggr óbyggðr af frosti ok kulda, svá sem inn syðri hlutr Blálands er auðr af sólar bruna.
Tokiose frazėse pats daiktavardis gali būti ir praleidžiamas, t. y. pasakomas tik būdvardis su artikeliu:
(Þau Kveld-Úlfr áttu tvá sonu.) Hét inn ellri Þórólfr, en inn yngri Grímr (numanomas daiktavardis sonr)
· įvardinėmis frazėmis
Hann byrjaði ferð sína til Ásgarðs [ ] (veiksnys įvardis hann)
Þá var þat mælt í lǫgum, at allir menn skyldi kristnir vera ok skírn taka, þeir er áðr váru óskírðir á landi hér.
[ ] sá er góðr hestr [ ]
Atkreipkite ypatingą dėmesį į tokias įvardines frazes, kurias sudaro įvardis þeir arba þau + daiktavardis ar daiktavardinė frazė (dažnai, bet ne visada, tai būna asmenvardis):
En þeir Gizurr fóru, unz þeir kómu í stað þann í hjá Ǫlfussvatni, er kallaðr er Vellankatla [ ]
Þau Kveld-Úlfr áttu tvá sonu.
[ ] þeir brǿðr hans stýrðu ríkinu, þá er hann var í brottu.
· konstrukcijomis su veiksmažodžių bendratimis
[ ] á hann er gott at heita til árs ok friðar [ ]
[ ] Ása-Þór er þat lítill frami at drepa hann vápnlausan.
· šalutiniais sakiniais
Šalutiniais sakiniais veiksnys reiškiamas ne itin dažnai; kur kas labiau įprastas atvejis, kad veiksniu eina įvardinė frazė su priklausomuoju dėmeniu šalutiniu sakiniu (plg. Faarlund 2004: 224). Dažnai sutinkamos tokios konstrukcijos: þat at , þat er , svá at
Þá var þat mælt í lǫgum, at allir menn skyldi kristnir vera ok skírn taka [ ]
Ok hefir þat verit mikit fólskuverk [ ] er ek lét eptir heima skjǫld minn ok hein.
Svá er sagt, at hann meig, er hann sá Þór.
Hitt er meiri hugraun, ef hann þorir berjask við hann at landamæri á Grjótúnagǫrðum.
Sakiniai be veiksnio
Senojoje norvegųislandų kalboje pasitaiko ir veiksnio neturinčių sakinių, pavyzdžiui:
[ ] hann má vefja saman sem dúk [ ] (NB: hann čia ne vardininkas, o galininkas).
Tarinys
Tariniu eina veiksmažodinė frazė. Pačias paprasčiausias veiksmažodines frazes sudaro asmenuojamoji veiksmažodžio forma, pavartota esamuoju ar būtuoju laiku, pavyzdžiui:
Ólafr Tryggva sonr fell it sama sumar [ ]
Senajai norvegų-islandų kalbai gana būdingas esamojo ir būtojo laiko formų vartojimas pramaišiui. Pasakojant apie vieną ir tą pačią situaciją, netgi viename ir tame pačiame sakinyje neretai vartojamos skirtingos veiksmažodžių laikų formos.
En er Ásum leiddisk (būt. l.) ofrefli hans, þá nefna (es. l.) þeir Þór.
Þá mælir (es. l.) Óðinn ok sagði (būt. l.), at Þórr gerði (būt. l.) rangt [ ]
Tariniu taip pat gali eiti veiksmažodinė frazė, kurią sudaro asmenuojamoji pagalbinio veiksmažodžio forma ir pagrindinio veiksmažodžio bendratis ar dalyvis.
Ek skal fara með þér, ok skulum vit hefna honum [ ]
[ ] hefir þat verit mikit fólskuverk [ ] er ek lét eptir heima skjǫld minn ok hein.
[ ] Þórr hefir sét þik [ ]
Þórr vill fyrir øngan mun bila at koma til einvígis, er honum var hólmr skoraðr, þvíat engi hefir honum þat fyrr veitt.
[ ] Þjálfi [ ] skyldi taka fót Hrungnis af honum (= Þór) ok gat hvergi valdit.
[ ] Æsir [ ] skyldu taka fótinn af honum (= Þór) ok fengu hvergi komit.
[ ] jǫtun þenna mundak hafa lostit í Hel með hnefa mér [ ]
Veiksnio predikatyvas (vardinė tarinio dalis)
Kiek kitokias veiksmažodines frazes sudaro asmenuojamoji pagalbinio veiksmažodžio (dažniausiai vera arba verða) forma, vadinama jungtimi (lot. copula), ir būdvardinė ar daiktavardinė frazė, tai, kad tradicinėse, mokyklinėse lietuvių kalbos gramatikose vadinama vardine tarinio dalimi. Skandinavų kalbotyroje įprastas terminas predikatyvas (norv. predikativ), ir skiriami du atvejai veiksnio predikatyvas (norv. subjektspredikativ) atitinka tai, ką lietuviškoje tradicijoje vadiname vardine tarinio dalimi, o papildinio predikatyvas (norv. objektspredikativ) tarininį pažyminį; pastarąjį aptarsime kiek vėliau, o dabar dėmesį sutelkime būtent į veiksnio predikatyvą.
Jis dažniausiai reiškiamas būdvardinėmis frazėmis ir atkreipkite dėmesį, kad pagrindinis tokios frazės dėmuo (dalyvis ar būdvardis) derinamas su veiksniu gimine ir skaičiumi.
[ ] inn syðri hlutr (vyr. g., vns.) Blálands er auðr (vyr. g., vns.) af sólar bruna.
[ ] hann (vyr. g. vns.) varð við þat reiðr (vyr. g., vns.) mjǫk [ ]
Óðinn (vyr. g., vns.) var farinn (vyr. g., vns.) langt í brott [ ]
[ ] hon (mot. g., vns.) var forðum kǫlluð (mot. g., vns.) Tanakvísl eða Vanakvísl [ ]
[ ] þat (niekatr. g., vns.) var bannat (niekatr. g., vns.) með Ásum at byggva svá náit at frændsemi.
Váru þá teknar (mot. g., dgs.) þær skálir (mot. g., dgs.), er Þórr var vanr at drekka ór [ ]
[ ] ina fyrstu tíu vetr konungdóms hans váru honum allir hlutir (vyr. g., dgs.) hagfeldir ok farsælligir (vyr. g., dgs.), en síðan váru honum ǫll ráð sín (niekatr. g., dgs.) þunghrǿrð ok torsótt (niekatr. g., dgs.), en gagnstaðligar (mot. g., dgs.) allar hamingju-raunirnar (mot. g., dgs.)..
Veiksnio predikatyvu gali eiti ir daiktavardis ar daiktavardinė frazė. Atkreipkite dėmesį, kad tarinio vardine dalimi einančio daiktavardžio giminė su veiksnio gimine dažniausiai sutampa, bet iš principo gali ir nesutapti.
Óðinn var hermaðr mikill [ ]
Skjǫldr hans var ok steinn, víðr ok þjokkr [ ]
Freyja [ ] var blótgyðja [ ]
Hon var [ ] skǫrungr mikill. (Čia hon moteriškosios giminės įvardis, o skǫrungr vyriškosios giminės daiktavardis; būdvardis mikill derinamas gimine su daiktavardžiu)
Rečiau veiksnio predikatyvu eina kitokios frazės, pvz. prielinksninės:
Af steini var ok hǫfuð hans.
Tiesioginis papildinys
Tiesioginiu papildiniu paprastai eina:
· daiktavardinės arba įvardinės frazės galininko linksnyje
Dvergar nǫkkurir, synir Ívalda, gerðu Skíðblaðni (akk.) ok gáfu Frey skipit (akk.).
Þau Kveld-Úlfr áttu tvá sonu (akk.).
Hann er beztr, ok hann (akk.) lofa allir.
Þá gengu til Æsir allir, er þeir spurðu at Þórr var fallinn, ok skyldu taka fótinn (akk.) af honum ok fengu hvergi komit.
· daiktavardinės ar įvardinės frazės kilmininko linksnyje
[Hrungnir] beið Þórs [ ]
Hann fekk þeirar konu, er Ragnhildr hét, dóttir Eiríks konungs af Jótlandi.
· daiktavardinės ar įvardinės frazės naudininko linksnyje
Hann kastaði fǿti (dat.) Hrungnis af Þór [ ]
Þá skaut Hrungnir skildinum (dat.) undir fǿtr sér ok stóð á, en tvíhendi heinina.
[ ] Óðinn bauð honum til drykkju [ ]
Þórr [ ] fagnaði vel syni sínum [...]
· konstrukcijos su bendratimi
Hrungnir [ ] hyggr at launa honum ofrmæli.
Þórr vill fyrir øngan mun bila at koma til einvígis [ ]
· konstrukcija accusativus cum infinitivo
Svá kvað Teitr þann (akk.) segja (Vinf), er sjalfr var þar.
[ ] hafa lézk (= létsk < lét sik, akk.) hann mundu (Vpret.inf) miklu stórfetaðra hest [ ]
· šalutiniai sakiniai
Þá spyrr Hrungnir, hvat manna sá er með gullhjálminn, er ríðr lopt ok lǫg [ ]
Netiesioginis papildinys
Netiesioginiu papildiniu eina daiktavardinės arba įvardinės frazės naudininko linksnyje, pavyzdžiui:
Dvergar nǫkkurir, synir Ívalda, gerðu Skíðblaðni ok gáfu Frey (dat.) skipit
Þangbrandr [ ] kenndi mǫnnum kristni [ ]
[ ] hann sagði konunginum Ólafi, er hann kom austr, allt þat er hér hafði yfir hann gengit [ ]
[ ] þeir Gizurr ok Hjalti [ ] hétu honum umsýslu sinni til á nýjaleik at hér yrði enn við kristninni tekit [ ]
Mímir kenndi honum ráð ǫll.
[...] þá tóku þeir Mími ok hálshjoggu ok sendu hǫfuðit Ásum.
Papildinio predikatyvas (tarininis pažyminys)
Papildinio predikatyvas reiškiamas tokiomis pat raiškos priemonėmis kaip ir veiksnio predikatyvas, bet gimine, skaičiumi ir linksniu derinamas prie papildinio.
[ ] Æsir [ ] kǫlluðu hann (vyr. g., vns., gal.) allvel til hǫfðingja fallinn (vyr. g., vns. gal.).
[ ] þér munuð kalla mik (vns., gal.) lítinn mann fyrir mér (vyr. g., vns. gal.) [ ]
[ ] gerði Sveinn konungr, frændi yðarr, hvárn-tveggja þeira jarl sinn.
Aplinkybės
Aplinkybės dažnai reiškiamos prieveiksmiais, prielinksninėmis frazėmis, daiktavardinėmis frazėmis bei šalutiniais sakiniais.
· Laiko aplinkybės
Hallr á Síðu, Þorsteins sonr, lét skírask snemhendis [ ]
En litlu síðar kom Óðinn heim.
En it næsta sumar eptir fóru þeir austan [ ]
[ ] konungar ór Norvegi ok ór Danmǫrku hǫfðu haft ófrið ok orrostur á milli sín langa tíð [ ]
[ ] Þorgeirr [ ] breiddi feld sinn á sik ok hvíldi þann dag allan [ ]
[ ] hann sagði konunginum Ólafi, er hann kom austr, allt þat er hér hafði yfir hann gengit [ ]
· Vietos aplinkybės
En it næsta sumar eptir fóru þeir austan [ ]
Af hafinu gengr langr hafsbotn til landnorðrs [ ]
Í Svíþjóð eru stórheruð mǫrg [ ]
Ór norðri frá fjǫllum þeim, er fyrir utan eru bygð alla, fellr á um Svíþjóð, sú er at réttu heitir Tanais [ ]
· Būdo aplinkybės
Hrungnir fǿrir upp heinina báðum hǫndum ok kastar í mót.
Hann byrjaði ferð sína til Ásgarðs ok fór með leynd ok brá á sik gamals manns líki ok duldisk svá.
En Þjálfi vá at Mǫkkurkálfa, ok fell hann við lítinn orðstír.
Žodžių tvarka
Kartais sutinkamas pasakymas, kad senoji norvegų-islandų kalba pasižyminti laisva žodžių tvarka. Iš tiesų, palyginus su dabartinėmis skandinavų kalbomis, senojoje norvegų-islandų kalboje žodžiai ir frazės sakinyje gali būti išsidėstę kur kas įvairiau. Vis dėlto tai nereiškia, kad šioje kalboje apskritai nėra jokių dėsnių, lemiančių žodžių ir frazių tvarką sakinyje (žr. Bandle, Braunmüller et al. 2002: 946). Pati svarbiausia sakinio dalis, be kurios sakinys neįmanomas, tarinys, tad aptardami visas kitas sakinio dalis žiūrėsime, kokia jų pozicija sakinyje tarinio atžvilgiu (t. y., ar jos eina prieš tarinį, ar po jo).
Dabar aptarsime žodžių tvarką tiesioginiuose ir klausiamuosiuose sakiniuose. Skirtumo tarp pagrindinių ir šalutinių sakinių nedarysime, nes priešingai nei dabartinėse skandinavų kalbose ir pagrindiniuose, ir šalutiniuose senosios norvegų-islandų kalbos sakiniuose veikia tokie patys sintaksės dėsniai.
Žodžių tvarka tiesioginiuose sakiniuose
Iš skandinavų kalbotyros studijų jums jau pažįstama Diderichseno sakinio schema (Diderichsen 1946). Ją galima pritaikyti ne tik dabartinių skandinavų kalbų sakinių analizei. Beje, idėjų apie sakinio schemą ištakas galima įžiūrėti ir ankstesniuose Paulo Diderichseno darbuose, skirtuose ne dabartinės, o senosios danų kalbos sintaksės tyrinėjimams (Diderichsen 1941: 35, Henriksen 1986: 225). Hanssenas ir kt. pateikia tokį modifikuotą Diderichseno schemos variantą, pritaikytą senosios islandų kalbos sakinių analizei.
|
Pradžios laukas |
Pabaigos laukas |
|
|
|
Vf |
kitos sakinio dalys |
8.1 schema. Modifikuota Diderichseno sakinio schema (pagal Hanssen et al. 1975: 115, išn.; plg. t. p. Haugan 2000: 31f.)
Sakinio pradžios laukas
Pirmoji sakinio pozicija vadinama pradžios lauku (norv. forfelt). Joje dažnai būna pasakomas veiksnys, tačiau čia gali atsidurti ir ne veiksnys, o kitos sakinio dalys papildiniai, aplinkybės. Vienintelė sakinio dalis, kuri negali būti pasakyta šioje pozicijoje tarinys (asmenuojamoji veiksmažodžio forma).
Veiksnys sakinio pradžios lauke
Þórr var farinn í Austrvega at berja troll [ ]
Tiesioginis papildinys sakinio pradžios lauke
Þessi orð þakkaði honum mjǫk Guthormr hertogi ok lét þat vera konungligt verk at efna orð sín.
Netiesioginis papildinys sakinio pradžios lauke
[ ] Ásum leiddisk ofrefli hans [ ]
Aplinkybės sakinio pradžios lauke
Eptir orrostu þessa fekk Haraldr konungr enga mótstǫðu í Nóregi [ ]
Predikatyvas sakinio pradžios lauke
Af steini var ok hǫfuð hans.
Užduotis
· Nustatykite, kokia sakinio dalis eina pradžios lauke šiuose sakiniuose. Pradžios lauke einančios sakinio dalys užrašytos kursyvu, o asmenuojamoji veiksmažodžio forma paryškintu šriftu.
Óðinn átti tvá brǿðr.
Óðinn var hermaðr mikill [ ]
Kringla heimsins, sú er mannfólkit byggvir, er mjǫk vágskorin.
Svíþjóð ina miklu kalla sumir menn eigi minni en Serkland it mikla [ ]
Af hafinu gengr langr hafsbotn til landnorðrs [ ]
Í Svíþjóð eru stórheruð mǫrg [ ]
Ór norðri frá fjǫllum þeim, er fyrir utan eru bygð alla, fellr á um Svíþjóð, sú er at réttu heitir Tanais [ ]
Eigi em ek nú minni valdsmaðr í Noregi, en þeir váru þá [ ]
Eigi eru ásynjurnar óhelgari, ok eigi megu þær minna.
Pradžios lauke gali atsidurti ir ne visa frazė, o tik dalis jos, jeigu norima būtent šią frazės dalį labiausiai pabrėžti.
[ ] góðan eigum vér konung [ ]
Tiesioginiu papildiniu eina daiktavardinė frazė góðan konung, o būdvardis góðan šiuo atveju yra papildinio pažyminys, kurį kalbėtojas nori pabrėžti, akcentuoti.
Kaip matyti iš ką tik aptartų pavyzdžių, tarinys, tiksliau, asmenuojamoji veiksmažodžio forma (Vf), tiesioginiame sakinyje dažniausiai būna antroje pozicijoje, t. y., po veiksnio, papildinio ar aplinkybės, einančių sakinio pradžios lauke.
Tačiau pasitaiko ir tokių tiesioginių sakinių, kur asmenuojamoji veiksmažodžio forma visgi eina sakinio pradžioje. Kitais atžvilgiais tokie sakiniai nesiskiria nuo tų, kurių pradžioje yra kokia nors kita sakinio dalis (veiksnys, papildinys ar aplinkybė), todėl dauguma mokslininkų siūlo analizuoti šiuos sakinius kaip turinčius tuščią pradžios lauką, o ne kaip sakinius, kurių pradžios lauke eina asmenuojamoji veiksmažodžio forma. Taikant šitokią sakinio analizę, galima sakyti, kad senoji norvegų-islandų kalba vis dėlto yra tipiška V2-kalba, t. y., kalba, kurios tiesioginiuose sakiniuose asmenuojamoji veiksmažodžio forma visada eina antroje pozicijoje (plg. Bandle, Braunmüller et al. 2002: 947, Faarlund 2004: 191193, 231).
Užduotis
· Išverskite šiuos sakinius į lietuvių kalbą. Atkreipkite dėmesį į tarinio (Vf) vietą sakinyje:
[ ] ganga hǫf stór ór útsjánum inn í jǫrðina.
[Óðinn átti tvá brǿðr.] Hét annarr Vé, en annarr Vílir.
[En litlu síðar kom Óðinn heim.] Tók hann þá við konu sinni.
Fengu Vanir sína ina ágæztu menn, Njǫrð inn auðga ok son hans Frey [ ]
Herjuðu hvárir land annarra ok gerðu skaða.
Sakinio pabaigos laukas
Veiksnys sakinio pabaigos lauke
Kaip matyti iš šių pavyzdžių, veiksnys dažnai, bet anaiptol ne visada eina pirmojoje sakinio pozicijoje, prieš asmenuojamąją veiksmažodžio formą. Neretai veiksnys atsiduria iškart po asmenuojamosios veiksmažodžio formos. Tačiau veiksnys gali būti nukeliamas ir į patį sakinio galą, ypač jeigu tas veiksnys išreikštas sudėtinga konstrukcija (žodžių junginiu ar šalutiniu sakiniu) arba jeigu norima veiksnį pabrėžti.
· Pavyzdžiai su veiksniu pabaigos lauko pradžioje, iškart po tarinio (asmenuojamosios veiksmažodžio formos)
Sendimǫnnum þykkir hon svara furðu-stórliga [ ]
Eptir orrostu þessa fekk Haraldr konungr enga mótstǫðu í Nóregi [ ]
En þaðan í frá herði hann huginn [ ]
Með honum sendu Æsir þann er Mímir hét [ ]
· Pavyzdžiai su veiksniu sakinio gale
En þat sumar it sama kómu útan heðan þeir Gizurr ok Hjalti [ ]
En síðan riðu þeir á þingit, ok kómu áðr á mót þeim frændr þeirra ok vinir [ ]
[Þat eru díar kallaðir eða dróttnar.] Þeim skyldi þjónostu veita ok lotning alt fólk.
[ ] váru þá fallnir allir inir mestu fjándmenn hans [ ]
Váru þá teknar þær skálir, er Þórr var vanr at drekka ór [ ]
[ ] of barna útburð skyldu standa in fornu lǫg [ ]
Tiesioginis ir netiesioginis papildinys sakinio pabaigos lauke
Po tarinio (Vf) dažnai eina ne tik veiksnys, bet ir tiesioginiai ir netiesioginiai papildiniai, ir aplinkybės. Tiesa, kaip matėme iš ankstesnių pavyzdžių, visos šios sakinio dalys gali eiti ir prieš tarinį, sakinio pradžios lauke. Netiesioginis papildinys dažniau eina prieš tiesioginį, bet gali eiti ir po jo; kuris papildinys yra tiesioginis, o kuris netiesioginis, dažnai galima nuspręsti iš linksnio (Barnes 2008: 224).
Þangbrandr [ ] kenndi mǫnnum kristni [ ]
Sendimenn [ ] segja honum þessi orð meyjarinnar [ ]
[ ] þá tóku þeir Mími ok hálshjoggu ok sendu hǫfuðit Ásum.
Aplinkybės sakinio pabaigos lauke
Aplinkybės gana dažnai eina sakinio gale.
[ ] konungar ór Norvegi ok ór Danmǫrku hǫfðu haft ófrið ok orrostur á milli sín langa tíð [ ]
Jeigu sakinyje yra dvi (ar daugiau) aplinkybių, neretai viena jų pasakoma sakinio pradžios lauke, o kita (ar kitos) sakinio pabaigoje.
En it næsta sumar eptir fóru þeir austan [ ]
Eptir orrostu þessa fekk Haraldr konungr enga mótstǫðu í Nóregi [ ]
Þá fór Erlingr heim til Nóregs [ ]
Aplinkybės sakinio pabaigos lauke gali būti įsiterpusios tarp netiesioginio ir tiesioginio papildinio.
[ ] hann sagði konunginum Ólafi, er hann kom austr, allt þat er hér hafði yfir hann gengit [ ]
Taip pat neretas atvejis, kad aplinkybė eina iškart po tarinio (t. y., asmenuojamosios veiksmažodžio formos), prieš likusias sakinio dalis.
[ ] hon (mot. g., vns.) var forðum kǫlluð (mot. g., vns.) Tanakvísl eða Vanakvísl [ ]
Užduotis
Nustatykite, kokios sakinio dalys eina po tarinio šiuose pavyzdžiuose (tarinys užrašytas paryškintu šriftu, o sakinio dalis, kurią jums reikia nustatyti, kursyvu).
· Pavyzdžiai su įvairiomis sakinio dalimis, einančiomis po tarinio
Hann fekk þeirar konu, er Ragnhildr hét, dóttir Eiríks konungs af Jótlandi.
[ ] hon (= sú á, er heitir Tanais) var forðum kǫlluð Tanakvísl eða Vanakvísl.
[ ] þá tóku þeir Mími ok hálshjoggu ok sendu hǫfuðit Ásum.
Hrungnir átti hjarta þat, er frægt er, af hǫrðum steini ok tindótt með þrim hornum [ ]
Hrungnir fǿrir upp heinina báðum hǫndum [ ]
Annarr hlutr brast í hǫfði Þór, svá at hann fell fram á jǫrð.
Hann (= Magni, sonr Þórs og Járnsǫxu) kastaði fǿti Hrungnis af Þór [ ]
Ok vil ek, sagði hann, gefa þér hestinn Gullfaxa, er Hrungnir hefir átt.
Þórr fór heim til Þrúðvanga [ ]
Hon gól galdra sína yfir Þór, til þess er heinin losnaði.
[ ] þá vildi hann (= Þórr) launa Gró lækningina [ ]
Perskirtos frazės
Jeigu sakinio dalį sudaro ilga, sudėtinga frazė, ši frazė gali būti perskirta, t. y., į ją gali įsiterpti kitos frazės (kitos sakinio dalys). Tai ypač būdinga daiktavardinėms frazėms (plg. Haugen 1998: 253f., skyrelis Diskontinuerlege frasar).
[ ] góðan eigum vér konung [ ]
En of barna útburð skyldu standa in fornu lǫg ok of hrossakjǫts át.
Þeim skyldi þjónostu veita ok lotning alt fólk.
[ ] þiggja ríki af útlendum konungum ok þér ókunnum.
Taip pat labai dažnai nuo korelatų būna atskirti šalutiniai sakiniai su jungtuku at arba dalelyte er.
Ór norðri frá fjǫllum þeim, er fyrir utan eru bygð alla, fellr á um Svíþjóð, sú er at réttu heitir Tanais.
Þat var háttr hans, ef hann sendi menn sína til orrostu, eða aðrar sendifarar, at hann lagði áðr hendr í hǫfuð þeim, ok gaf þeim bjanak.
Þat var eitt sinn, þá er Óðinn var farinn langt í brott ok hafði lengi dvalzk, at Ásum þótti ørvænt hans heim.
Þá báðu inir kristnu menn Hall á Síðu, at hann skyldi lǫg þeirra upp segja, þau er kristninni skyldi fylgja.
[ ] þar þóttusk þeir eiga alt traust, er hann var.
Klausiamieji sakiniai
Klausiamieji sakiniai, panašiai kaip ir dabartinėse skandinavų kalbose, dažniausiai prasideda arba veiksmažodžiu (uždarieji klausimai) arba klausiamąja fraze (atvirieji klausimai).
Klausiamieji įvardžiai senojoje norvegų-islandų kalboje yra šie: hverr kas, kuris, hvárr katras ir hvat kas. Su jų kaityba galite susipažinti šiame puslapyje (tai ištrauka iš 12 paskaitos), o kol kas tiesiog pažiūrėkime, kokiuose klausimuose jie vartojami:
Hverr er ǿztr eða elztr allra goða?
Hver eru nǫfn annarra Ásanna?
Hverir eru Æsir, þeir er mǫnnum er skylt at trúa á?
[ ] hvern hǫfðingja vilið þér yfir setja þar [ ]?
Þá spyrr Gangleri: "Hvar er sá guð, eða hvat má hann, eða hvat hefir hann unnit framaverka?"
En í því bili vaknar Skrýmir ok mælti: "Hvat er nú? Fell akarn nǫkkut í hǫfuð mér, eða hvat er títt um þik, Þórr?"
Klausiamojo įvardžio hvat naudininko forma yra hví, ji gali būti vartojama ir reikšme kodėl? (plg. lietuvių k. kam?).
Hví skýtr þú ekki at Baldri?
Hví ríðr þú hér á helveg?
Klausiamieji prievieksmiai yra šie: hvar kur, hvaðan iš kur, hvé kaip, hvé nær kada, hversu kaip, kiek, hvernig kaip.
Hvar er sá guð [ ]?
Hvaðan af hefir hafizk (= hafitsk) sú íþrótt, er þér kallið skáldskap?
Hvé nær skaltu upp taka slíkan ágætisgrip, ef hann skal í kistum liggja, þá er þú ferr til boða?
Hversu á marga lund breytið þér orðtǫkum skáldskapar, eða hversu mǫrg eru kyn skáldskaparins?
[ ] hvernig kómusk þér æsir at Suttungamiði?
Hvernig skal Heimdall kenna?
Skirtingai nuo dabartinių skandinavų kalbų, senojoje norvegų-islandų kalboje yra ir klausiamasis žodis, kuriuo gali prasidėti uždarieji klausimai, hvárt ar.
[ ] Skrýmir [ ] mælti: "Hvárt munu fuglar nǫkkurir sitja í trénu yfir mér? [ ]"
Þá mælti Gangleri: "Hvárt hefir Óðinn þat sama borðhald sem einherjar?"
Reikšmės skirtumo tarp uždarųjų klausimų be klausiamosios frazės ir su klausiamuoju žodžiu hvárt nėra. Abejopi klausimai gali būti sujungiami jungtuku eða:
Þá mælti Gangleri: "Hvárt lifa nǫkkur goðin þá, eða er þá nǫkkur jǫrð eða himinn?"
Kaip ir daugelyje kitų kalbų, senojoje norvegų-islandų kalboje klausiamosios frazės vartojamos ne tik klausiamiesiems sakiniams sudaryti, bet ir prijungti šalutiniams sakiniams.
Hermóðr [ ] sagði, hversu mikill grátr var með Ásum.
Óðinn [ ] kunni mesta skyn, hversu mikil aftaka ok missa Ásunum var í fráfalli Baldrs.
[ ] þá mælti Frigg ok spurði, hverr sá væri með ásum, er eignask vildi allar ástir hennar [ ]
Hertoginn spurði, hverir þeir væri.
Konungr tók honum vel ok spurði, hverr hann væri, en hann sagðisk Gestr heita.
Konungr svarar: "Gestr muntu hér vera, hversu sem þú heitir."
Konungr lét kalla hann fyrir sik ok spurði, hvers son hann væri.
[ ] þat bæri frá, hvé vel þeir mæltu. [ ]
Því næst kom Þórr í hǫllina ok hafði uppi á lofti hamarinn ok var allreiðr ok spyrr, hverr því ræðr, er jǫtnar hundvísir skulu þar drekka, eða hverr seldi Hrungni grið at vera í Valhǫll, eða hví Freyja skal skenkja honum sem at gildi Ása.