Fonologija ir morfonologija. Bendra apžvalga

Dabar susipažinsime su senosios norvegų–islandų kalbos fonologine sistema, rašybos ir tarimo santykiu vadinamąja sunorminta rašyba (norv. normalisert ortografi) parengtuose leidiniuose ir su kai kuriais morfonologijos dėsniais – t. y., pasirengsime skaityti tekstus senąja norvegų–islandų kalba.

2 paskaita

Rašybos ir tarimo santykis. Sunorminta rašyba

Skaitiniai: ištraukos iš Ario Torgilsono „Islandų knygos“

Papildomi skaitiniai: profesorius Arne Torpas skaito ištraukas iš „Karaliaus veidrodžio“

(alternatyva: ištraukos iš „Karaliaus veidrodžio“ ir video, kur šį tekstą skaito profesorius Arne Torpas)

Skaitant tekstus užsienio kalba, net jeigu tai būtų mirusi kalba, visuomet kyla klausimas, kaip ištarti tai, kas užrašyta. Žinoma, tarimo taisyklingumas mirusių kalbų atveju ne toks svarbus kaip gyvųjų, – mums greičiausiai nereikės su niekuo kalbėtis senąja norvegų-islandų kalba ir neiškils pavojus, jog liksime nesuprasti, jei tarsime nepakankamai taisyklingai. Net ir paskaitose, seminaruose ar konferencijose ne per dažniausiai tenka girdėti senąją norvegų-islandų kalbą – o jeigu ir tenka, paprastai tuo pat metu galime tekstą sekti ir akimis vadovėlyje, pranešėjo padalytoje medžiagoje arba ekrane. Vis dėlto smalsu, kaip senoji norvegų-islandų kalba skambėjo tais laikais, kai ji buvo vartojama (maždaug 700–1350 m.). Be to, natūraliai kyla klausimas, kaip galima tyrinėti garsų pokyčius, vykusius prieš kelis šimtmečius. Ar išvis įmanomas toks mokslas kaip istorinė fonologija? Ar įmanoma žinoti ką nors pakankamai konkretaus apie senosios norvegų-islandų kalbos (ar bet kurios kitos nebevartojamos kalbos) tarimą? Dėl savaime suprantamų priežasčių garso įrašų iš VIII–XIV a. neturime, tad gal ir apie tarimą geriausiu atveju galime tik spėlioti?

Iš tiesų apie senosios islandų kalbos garsus iš tiesų žinome pakankamai daug. Vienas iš svarbiausių mūsų žinių šaltinių – XII a. viduryje parašytas vad. „Pirmasis gramatikos traktatas“ (žr. Ruseckienė 2003: 47–52). Šio traktato autorius labai aiškiai apibūdina daugelio garsų tarimą, kiek tik tai įmanoma, neturint galimybės padaryti garso įrašą.

Be to, egzistuoja daugiau mažiau patikimų metodų rekonstruoti mirusių kalbų tarimą ir kitas jų ypatybes. Svarbiausi – filologinis metodas, lyginamasis istorinis metodas ir vidinės rekonstrukcijos metodas (žr. Palionis 1999: 267f.).

Šiuolaikiniuose senosios norvegų–islandų literatūros kurinių leidimuose paprastai vartojama vadinamoji sunorminta rašyba. Ją naudosime ir šioje mokomojoje priemonėje. Tačiau nepamirškite, kad viduramžiais vieningų, visuotintai pripažintų rašybos taisyklių nebuvo („Pirmojo gramatikos traktato“ autoriaus siūlyta abėcėlė irgi prigijo tik iš dalies). Taigi skaitydami rankraščių faksmililes ar faksimilinius leidinius susidurtumėte su daug chaotiškesniu vaizdu nei skaitydami leidinius, parengtus sunorminta rašyba.

Tarimo taisyklės

Žinoma, neturint garso įrašų, neįmanoma būti tikram, kaip tiksliai skambėjo senoji norvegų-islandų kalba pačių VIII–XIV a. skandinavų lūpose. Ypač mažai galime pasakyti apie sakinių melodiją (intonaciją). Tačiau apie fonologinę senosios norvegų-islandų kalbos sistemą, kaip minėta, turime pakankamai patikimų žinių. Praktiniams tikslams – senųjų skandinaviškų tekstų skaitymui – pravartu laikytis šių rekonstruoto tarimo taisyklių.

1) Balsių tarimas:

a) balsiai būna ilgieji ir trumpieji. Sunormintoje rašyboje balsio ilgumą žymi akūto ženklas (t. y., šis ženklas rodo ne kirčio vietą, o balsio ilgumą), išskyrus balsį / æː /, kuris visada tariamas ilgas, nepaisant to, kad ilgumo ženklas ant raidės < æ > paprastai nededamas;

b) trumpieji balsiai, žymimi raidėmis < a >, < i >, < o > ir < u >, tariami taip pat, kaip ir lietuvių kalboje;

c) raide < e > žymimas balsis tariamas kaip atitinkamas balsis žodyje metras, t. y., labiau kaip trumpas lietuviško balsio < ė > atitikmuo negu kad trumpas lietuviškas < e >;

d) raidėmis < y > ir < ø > žymimi balsiai tariami kaip atitinkami norvegų kalbos balsiai (panašiai kaip vokiečių kalbos balsiai, žymimi < ü > ir < ö >;

e) raide < ǫ > užrašomas balsis tariamas [ ɔ ], plg. anglų k. Tom [ tɔm ];

f) raide < á > užrašomas balsis tariamas kaip ilgas [ ɔː ];

g) raide < æ > žymimas balsis tariamas atvirai, panašiai kaip lietuviškas < e > žodyje ledas, o raide < é > žymimas balsis yra uždaresnis – panašiai kaip lietuviškas ilgas < ė >.

2) Dvibalsių tarimas:

a) dvibalsis < ei > tariamas taip pat, kaip ir atitinkamas lietuvių kalbos dvibalsis;

b) dvibalsis < au > tariamas [ ɔu ];

c) dvibalsis < ey > tariamas [ øy ].

3) Priebalsių tarimas:

a) kai kurie (bet ne visi) priebalsiai irgi gali būti ir ilgieji, ir trumpieji. Ilgieji priebalsiai užrašomi geminatomis, pvz., < mm >, < rr >, < ss >;

b) daugeliu atveju priebalsiai tariami taip pat, kaip ir atitinkami lietuvių kalbos priebalsiai;

c) < f > žodžių pradžioje bei duslioje aplinkoje ir tariamas kaip [ f ], o žodžių viduryje ar gale skardžioje aplinkoje tariamas kaip lietuviškas [ v ], t. y. suskardėja. Ilgasis (geminata užrašomas) < ff > visada tariamas dusliai;

d) < g > žodžių pradžioje bei junginyje < ng > tariamas kaip lietuviškas [ g ], o žodžių viduryje bei gale tariamas frikatyvinis garsas [ ɣ ] (labai panašiai kaip < h > žodyje herbas); duslioje aplinkoje įvyksta asimiliacija ir vietoj [ ɣ ] girdimas duslusis frikatyvinis garsas [ x ] (panašiai, kaip < ch > žodyje chalatas arba kaip vokiečių k. žodžiuose nacht, achtung);

e) < h > tariamas kaip anglų ar skandinavų k. < h >, t. y. gana panašiai kaip duslusis priebalsis, kurį lietuvių kalboje užrašome dviem raidėmis < ch >; fonetinėje transkripcijoje vartosime simbolį [ h ], tačiau stenkitės jį ištarti dusliau negu lietuvišką garsą, žymimą raide < h >;

f) < n > tarimas visiškai atitinka lietuvių kalbos tarimo taisykles, t. y., dažniausiai tariame liežuvio priešakinį [ n ], išskyrus junginius < ng > ir < nk >, kur tariame [ ŋ ], plg. lietuviškus žodžius bangos, rankos;

g) < v > tariamas kaip biliabialinis (abilūpis) garsas [ w ], plg. anglų kalbos žodžius win, water;

h) < þ > tariamas kaip < th > anglų kalbos žodyje thin, t. y. dusliai;

i) < ð > tariamas kaip < th > anglų kalbos žodyje father, t. y. skardžiai;

j) raidė < x > vartojama garsų junginiui [ ks ] užrašyti;

k) raidė < z > kartais vartojama garsų junginiui [ ts ] užrašyti, t. y., atitinka lietuvišką < c >.

Čia rasite trumpą videopamokėlę su kai kuriomis tarimo taisyklėmis.

Svarbi pastaba. Senoji norvegų-islandų kalba gyvavo gana ilgą laiką, daugiau kaip šešis šimtmečius. Per tą laiką tarimas, reikia manyti, vystėsi ir kito. Čia aprašytos tarimo taisyklės atspindi vadinamąją klasikinę senąją norvegų-islandų kalbą, t. y. maždaug tokią, kokia ji skambėjo XIII a. viduryje. Vis dėlto praktiniais sumetimais tas pačias tarimo taisykles vartosime skaitydami visus tekstus, parašytus senąja norvegų-islandų kalba, net jeigu tie tekstai ir užrašyti, tarkime, XII ar XIV a.

Klausimai ir užduotys

·         Kokiais metodais galima rekonstruoti mirusių kalbų tarimą? (Žr. Palionis 1999: 267f.)

·         Kas yra opozicijų metodas ir kuo jis panašus į Pirmojo Gramatiko metodą? (Žr. Palionis 1999: 268ff. ir Babickienė, Venckutė 2013: 32f.)

·         Garsiai perskaitykite šį tekstą. Čia lygia greta pateikiamas tekstas sunorminta rašyba, fonologinė transkripcija ir vertimas į lietuvių kalbą. Su žodynu kol kas galite nedirbti ir originalo teksto patys į lietuvių kalbą neversti. Šiame etape svarbiausia, kad išmoktumėte garsiai perskaityti tai, kas užrašyta.

·         Palyginkite čia pateiktą tekstą su Annės Holtsmark parengtu leidimu nesunorminta rašyba.

·         O dabar palyginkite abu variantus (ir sunorminta, ir nesunorminta rašyba) su rankraščio AM 113B (COD. A) faksimilėmis.

·         Palyginkite ištraukėlę iš „Egilio sagos“, pateiktą ir nesunorminta, ir sunorminta rašyba šiame Vikipedijos puslapyje. Pakomentuokite, kokie skirtumai krenta į akis.

·         Pasižiūrėkite šiuos profesoriaus Arnės Torpo (Arne Torp) parengtus internetinius puslapius. Čia rasite „Atlio giesmės“ (Atlakviða, viena iš „Poetinės Edos“ giesmių) ištrauką senąja norvegų–islandų kalba, to paties teksto rekonstrukciją skandinavų prokalbe bei vertimą į dabartinę norvegų kalbą, ir du vaizdo įrašus: viename jų profesorius skaito tekstą senąja norvegų–islandų kalba, o kitame – skandinavų prokalbe.

Kontaktai • Naujienos

Copyright © 2014 Ugnius Mikučionis
Atnaujinta: 2016-03-23