Morfologija

Kad galėtume pradėti skaityti ir versti bei morfologiškai nagrinėti tekstus senąja norvegų–islandų kalba, pirmiausia labai bendrai ir paviršutiniškai apžvelgsime, kaip kaitomi asmeniniai bei rodomieji įvardžiai, daiktavardžiai, būdvardžiai ir veiksmažodžiai. Kol kas visiškai nesigilinsime į sudėtingesnius atvejus, aptarsime tik pačias dažniausias, paprasčiausias formas ir pabandysime perskaityti vieną kitą ne itin ilgą teksto fragmentą. Tik paskui detaliau susipažinsime su įvairių kalbos dalių kaityba, o šio kurso pabaigoje aptarsime pagrindines sintaksės ypatybes.

4 paskaita

Asmeniniai ir rodomieji įvardžiai. Sangrąžiniai veiksmažodžiai. Žymimasis būdvardžių artikelis

Skaitiniai: ištraukos iš „Haraldo Gražiaplaukio sagos“, „Olavo Šventojo sagos“ ir „Sagos apie Magnų, Erlingo sūnų“ („Žemės ratas“)

Asmeniniai įvardžiai

Asmeniniai įvardžiai kaitomi skaičiais ir linksniais. Pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai, skirtingai nuo trečiojo asmens, turi tris skaičius – vienaskaitą, dviskaitą ir daugiskaitą. Trečiojo asmens įvardis turi tik vienaskaitą ir daugiskaitą. Užtat trečiojo asmens įvardis turi tris gimines – vyriškąją, moteriškąją ir niekatrąją, o pirmojo ir antrojo asmens įvardžiai giminėmis nekaitomi. Aptariami įvardžiai kaitomi šitaip:

4.1 lentelė. Asmeninių įvardžių formos

Pastaba. Atkreipkite dėmesį, kad þér gali reikšti ir „tau“, ir „jūs“.

Prie asmeninių įvardžių galima priskirti ir sangrąžinį įvardį sín (savęs), kuris turi tik tris formas – kilmininką, naudininką ir galininką. Jis nekaitomas nei giminėmis, nei skaičiais, ir neturi vardininko linksnio.

4.2 lentelė. Sangrąžinio įvardžio sín formos

Sangrąžinių veiksmažodžių priesaga –sk yra atsiradusi iš įvardžio formos sik, pvz.

leggjask ‘atsigulti’ < leggja ‘guldyti’ + sik ‘save;

skírask ‘pasikrikštyti, leistis pakrikštijamam’ < skíra ‘krikštyti’ + sik ‘save’;

gerask ‘pasidaryti’ < gera ‘daryti’ + sik ‘save’.

Klausimas: o kokius elementus įžiūrėtumėte formose ertu, farðu, skaltu, máttu, gerumk?

Klausimai ir užduotys

·         Kaip manote, iš kokios formos atsirado dabartinių skandinavų kalbų įvardis vi? O kai kuriose Norvegijos tarmėse vartojama forma dykk (ji, beje, vartojama ir nynorsk rašyboje)?

·         Ką reiškia frazė þeir Gizurr ok Hjalti? O ką reiškia þeir Gizurr (jeigu joje vardu paminėtas tik Gicuras)?

·         Sakinys Þau Kveld-Úlfr áttu tvá sonu („Egilio saga“) reiškia „Kveldulvas ir jo žmona turėjo du sūnus“. Kokia įvardžio forma čia panaudota (þau)? Kodėl būtent tokia forma? O ką reiškia frazė þeir Úlfr sakinyje Þeir Úlfr áttu einn sjóð báðir ([kažkas] abu turėjo vieną pinigų kapšą, t. y. [kažkas] turėjo bendrą turtą)? Kas galėtų būti tie „kažkas“? Kodėl čia dabar jau pavartota forma þeir?

·         Išverskite šiuos sakinius į lietuvių kalbą, didžiausią dėmesį kreipdami į įvardžius:

„Íslendingabók“, Ari Þorgilsson:

Hann sendi hingat til lands prest, þann er hét Þangbrandr ok hér kendi mǫnnum kristni ok skírði þá alla, er við trú tóku.

En þeir váru þó fleiri, er í gegn mæltu ok neittu.

En þat sumar it sama kómu útan heðan þeir Gizurr ok Hjalti ok þágu þá undan við konunginn ok hétu honum umsýslu sinni til á nýjaleik at hér yrði enn við kristninni tekit, ok létu sér eigi annars ván, en þar myndi hlýða.

En þeir Gizurr fóru, unz þeir kómu í stað þann í hjá Ǫlfussvatni, er kallaðr er Vellankatla, ok gørðu orð þaðan til þings, at á mót þeim skyldi koma allir fulltingsmenn þeirra […]

En síðan riðu þeir á þingit, ok kómu áðr á mót þeim frændr þeirra ok vinir, sem þeir hǫfðu æst.

Þá báðu inir kristnu menn Hall á Síðu, at hann skyldi lǫg þeirra upp segja, þau er kristninni skyldi fylgja.

[Þorgeirr] sagði at honum þótti þá komit hag manna í ónýtt efni, ef menn skyldi eigi hafa allir lǫg ein á landi hér […]

Hann sagði frá því, at konungar ór Nórvegi ok ór Danmǫrku hǫfðu haft ófrið ok orrostur á milli sín langa tíð, til þess unz landsmenn gørðu frið á milli þeirra, þótt þeir vildi eigi.

„En nú þykkir mér þat ráð,“ kvað hann, „at vér látim ok eigi þá ráða, er mest vilja í gegn gangask […]“

„Heimskringla (Ynglinga saga)“, Snorri Sturluson (?):

Svíþjóð ina miklu kalla sumir menn eigi minni en Serkland it mikla, sumir jafna henni við Bláland it mikla.

Ór norðri frá fjǫllum þeim, er fyrir utan eru bygð alla, fellr á um Svíþjóð, sú er at réttu heitir Tanais; hon var forðum kǫlluð Tanakvísl eða Vanakvísl; hon kømr til sjávar inn í Svarta-haf.

Þat eru díar kallaðir eða dróttnar; þeim skyldi þjónostu veita ok lotning alt fólk.

Hann var svá sigrsæll, att í hverri orrostu fekk hann gagn; ok svá kom, at hans menn trúðu því, at hann ætti heimilan sigr í hverri orrostu.

Óðinn átti tvá brǿðr, hét annarr Vé, en annarr Vili. Þeir brǿðr hans stýrðu ríkinu, þá er hann var í brottu. (Kaip verčiate konstrukciją annarr…, en annarr…?)

Þá grunaði Vani, at Æsir mundi hafa falsat þá í mannaskiptinu […]

Óðinn tók hǫfuðit ok smurði urtum, þeim er eigi mátti fúna, ok kvað þar yfir galdra, ok magnaði svá, at þat mælti við hann ok sagði honum marga leynda hluti.

Þá er Njǫrðr var með Vǫnum, þá hafði hann átta systur sína, því at þat váru þar lǫg; váru þeirra bǫrn Freyr ok Freyja.

·         Išverskite šiuos sakinius į lietuvių kalbą, ypatingą dėmesį atkreipdami į sangrąžines veiksmažodžių formas:

„Íslendingabók“, Ari Þorgilsson:

En Hallr á Síðu, Þorsteins sonr, lét skírask snemhendis […]

[Hann] lét ørvænt, at hér myndi kristni enn takask.

[…] hafði allt farizk vel at. (NB: ‹ z › = ‹ ts ›)

En inir heiðnu menn hurfu saman með alvæpni ok hafði svá nær, at þeir myndi berjask, at eigi of sá á milli.

En þat gørðisk af því at þar nefndi annarr maðr at ǫðrum vátta, ok sǫgðusk hvárir ór lǫgum við aðra, inir kristnu menn ok inir heiðnu […]

[…] hann leystisk því undan við þá, at hann keypti at Þorgeiri lǫgsǫgumanni at hann skyldi upp segja […]

[…] þá lagðisk hann niðr […]

En of morguninn eptir settisk hann upp […]

[Hann] sagði at þat myndi at því ósætti verða, er vísa ván var, at þær barsmíðir gørðisk á milli manna, er landit eyddisk af.

En þat ráð gørðisk svá, at af stundu sendusk þeir gersemar á milli, enda helt friðr sá, meðan þeir lifðu.

Þá barðisk hann við Svein Haralds son danakonung ok Ólaf inn sǿnska, Eiríks son at Uppsǫlum svíakonungs, ok Eirík, er síðan var jarl at Norvegi, Hákonar son.

„Heimskringla (Ynglinga saga)“, Snorri Sturluson (?):

Þat var eitt sinn, þá er Óðinn var farinn langt í brott ok hafði lengi dvalzk, at Ásum þótti ørvænt hans heim. (NB: nesangrąžinės formos: dvelja–dvel–dvaldi–dvaldr, sangrąžinės formos: dveljask–dvelsk–dvaldisk–dvalzk)

En er þat leiddisk hvárum-tveggjum, lǫgðu þeir milli sín sættarstefnu, ok gerðu frið ok seldusk gíslar.

·         NB: Nepraleiskite šio punkto! Perskaitykite pateiktus tekstus ir atlikite nurodytas užduotis.

Rodomieji įvardžiai

Dabar išmoksime kaityti įvardžius sá ‘tas’, sjá (arba þessi) ‘šitas’ ir hinn ‘anas, kitas’.

Tolimojo plano įvardis sá ‘tas’ kaitomas taip:

4.3 lentelė.

Artimojo plano įvardis sjá arba þessi ‘šitas’ kaitomas taip:

4.4 lentelė.

Šie įvardžiai neretai pavartojami drauge su dalelyte er ‘kuris, kuri; kurie, kurios; kai’ (sá er – ‘tas, kuris’; sú er – ‘ta, kuri’; þeir er – ‘tie, kurie’; þær er – ‘tos, kurios’; plg. dar frazę þá er – ‘tada, kai’). Nepainiokite šios dalelytės su veiksmažodžio forma er ‘yra’. Taip pat nepainiokite įvardžio sjá ‘šitas, šita’ su veiksmažodžiu sjá ‘matyti’.

Įvardis hinn ‘anas, kitas, štai tas (o ne šitas)’ kaitomas taip:

Kontaktai • Naujienos

Copyright © 2014 Ugnius Mikučionis
Atnaujinta: 2016-03-23