Úlfr hét maðr, sonr Bjálfa ok Hallberu, dóttur Úlfs ins óarga. Hon var systir Hallbjarnar hálftrǫlls í Hrafnistu, fǫður Ketils hǿngs. Úlfr var maðr svá mikill ok sterkr, at eigi váru hans jafningjar. En er hann var á unga aldri, lá hann í víkingu ok herjaði. Með honum var í félagsskap sá maðr, er kallaðr var Berðlu-Kári, gǫfugr maðr ok inn mesti afreksmaðr at afli ok áræði. Hann var berserkr. Þeir Úlfr áttu einn sjóð báðir, ok var með þeim in kærsta vinátta.
   En er þeir réðusk ór hernaði, fór Kári til bús síns í Berðlu. Hann var maðr stórauðigr. Kári átti þrjú bǫrn. Hét sonr hans Eyvindr lambi, annarr Ǫlvir hnúfa; dóttir hans hét Salbjǫrg. Hon var kvenna vænst ok skǫrungr mikill. Hennar fekk Úlfr. Fór hann þá ok til búa sinna. Úlfr var maðr auðigr bæði at lǫndum ok lausum aurum. Hann tók lends manns rétt, svá sem haft hǫfðu langfeðgar hans, ok gerðisk maðr ríkr.
   Svá er sagt, at Úlfr var búsýslumaðr mikill. Var þat siðr hans at rísa upp árdegis ok ganga þá um sýslur manna eða þar, er smiðir váru, ok sjá yfir fénað sinn ok akra, en stundum var hann á tali við menn, þá er ráða hans þurftu. Kunni hann til alls góð ráð at leggja, því at hann var forvitri. En dag hvern er at kveldi leið, þá gerðisk hann styggr, svá at fáir menn máttu orðum við hann koma. Var hann kveldsvæfr. Þat var mál manna, at hann væri mjǫk hamrammr. Hann var kallaðr Kveld-Úlfr.
   Þau Kveld-Úlfr áttu tvá sonu. Hét inn ellri Þórólfr, en inn yngri Grímr. En er þeir vóxu upp, þá váru þeir báðir menn miklir ok sterkir, svá sem faðir þeira var. Var Þórólfr manna vænstr ok gerviligastr. Hann var líkr móðurfrændum sínum, gleðimaðr mikill, ǫrr ok ákafamaðr mikill í ǫllu ok inn mesti kappsmaðr. Var hann vinsæll af ǫllum mǫnnum. Grímr var svartr maðr ok ljótr, líkr feðr sínum bæði yfirlits ok at skaplyndi. Gerðisk hann umsýslumaðr mikill. Hann var hagr maðr á tré ok járn ok gerðisk inn mesti smiðr. Hann fór ok opt um vetrum í síldfiski með lagnarskútu ok með honum húskarlar margir.
   En er Þórólfr var á tvítugs aldri, þá bjósk hann í hernað. Fekk Kveld-Úlfr honum langskip. Til þeirar ferðar réðusk synir Berðlu-Kára, Eyvindr ok Ǫlvir, – þeir hǫfðu lið mikit ok annat langskip, – ok fóru um sumarit í víking ok fengu sér fjár ok hǫfðu hlutskipti mikit. Þat var nǫkkur sumur, er þeir lágu í víking, en váru heima um vetrum með feðrum sínum. Hafði Þórólfr heim marga dýrgripi ok fǿrði fǫður sínum ok móður. Var þá bæði gott til fjár ok mannvirðingar. Kveld-Úlfr var þá mjǫk á efra aldri, en synir hans váru rosknir.

Vyras, vardu Ulvas, buvo Bjalvio ir Ulvo Bebaimio dukters Halberos sūnus. Halbera atsiėjo sesuo Ketilio Upėtakio tėvui Halbjornui Pustroliui iš Hravnistos salos. Niekas neprilygo Ulvui stotu ir jėga – toks tvirtas ir augalotas buvo vyras. Jaunystėje Ulvas dalyvavo vikingų žygiuose, kariavo ir plėšikavo. Tuomet jis turėjo draugą, vardu Karis Berdlietis, kilmingos giminės, nepaprastai stiprų ir narsų vyrą, kuris buvo berserkas. Juodu gražiai sutarė ir visu labu dalijosi per pusę.

   O kai jie metė žygius, Karis iškeliavo į savo tėvoniją Berdloje. Labai turtingas žmogus buvo Karis. Turėjo jis tris vaikus. Vienas sūnus buvo vardu Eivindas Ėriukas, kitas – Olviras Trumpanosis, o duktė – Salbjorga. Išvaizdi moteris buvo Salbjorga, ir darbas jai nėjo nuo rankos. Ulvas vedė ją ir taipgi iškeliavo namo. Jis turėjo daug žemės ir kitokio turto. Kaip ir jo protėviai, Ulvas tapo lendrmanu ir galingu žmogumi.

   Sakoma, kad Ulvas buvęs labai sumanus ūkininkas. Jis turėjo įprotį anksti keltis ir apeiti visą ūkį – kalvius, laukus, gyvulių bandas. Kartais, būdavo, pasišneka su žmonėmis, kurie prašo kokio patarimo. O gerai patarti galėjo kiekvienam, nes jam netrūko proto. Bet į dienos pabaigą imdavo vengti žmonių, tad nedaugelis turėdavo laimės su juo pasikalbėti. Vakarop jis apsnūsdavo. Sklido gandai, esą jis vilkolakis, todėl žmonės praminė jį Vakariniu Vilku – Kveldulvu.

   Kveldulvas ir Salbjorga turėjo du sūnus: vyresnysis buvo vardu Torolvas ir jaunesnysis – Grimas. Išaugo jie abu tokie pat aukšti ir stiprūs kaip ir jų tėvas. Torolvas buvo išvaizdus ir apskritai šaunus vyras. Atsigimęs į motinos giminę, jis buvo labai linksmas ir veiklus, su užsidegimu, ir uoliai viską dirbo. Visi mylėjo Torolvą. Grimas, juodaplaukis ir negražus, savo būdu ir gymiu buvo atsidavęs į tėvą. Jis mėgo šeimininkauti, turėjo nagus medžiui bei geležiai ir ilgainiui tapo dideliu meistru. Žiemą jis dažnai išplaukdavo su tinklais žvejoti silkių, o draug su juo ir daugelis šeimynykščių.

   Kai Torolvui sukako dvidešimt metų, jis išsirengė į vikingų žygį. Kveldulvas davė jam didelį karo laivą. Kartu su juo į žygį išsirengė ir Kario Berdliečio sūnūs Eivindas ir Olviras. Jie turėjo pulką vyrų ir dar vieną laivą. Vasarą jie iškeliavo į žygį ir įsigijo turtų, o kai juos pasiskirstė tarpusavy, gavo po nemažą dalį. Taip jie ne vieną vasarą praleido vikingų žygiuose, o žiemodavo namie su tėvais. Torolvas parsivežė namo visokio labo ir padovanojo viską tėvui ir motinai. Tada buvo labai paprasta pelnyti turtus ir šlovę. Kveldulvas tuomet jau buvo senyvas, o jo sūnūs – visiškai suaugę.

© vertėja Svetlana Steponavičienė ir leidykla „Aidai“

Stiprieji veiksmažodžiai

Silpnieji veiksmažodžiai

Preterito-prezentiniai veiksmažodžiai

hét – būt. l., vns. (heita)

herjaði – būt. l., vns. (herja)

áttu – būt. l., dgs. (eiga)