Frá Hrungni jǫtni

Apie jotuną Hrungnirą

[…] Þórr var farinn í Austrvega at berja troll, en Óðinn reið Sleipni í Jǫtunheima ok kom til þess jǫtuns, er Hrungnir hét. Þá spyrr Hrungnir, hvat manna sá er með gullhjálminn, er ríðr lopt ok lǫg, ok segir, at hann á furðu-góðan hest. Óðinn sagði, at þar vill hann veðja fyrir hǫfði sínu, at engi hestr skal vera jafngóðr í Jǫtunheimum. Hrungnir sagði, at sá er góðr hestr, en hafa lézk (= létsk) hann mundu miklu stórfetaðra hest; sá heitir Gullfaxi. Hrungnir varð reiðr ok hleypr upp á hest sinn ok hleypir eptir honum ok hyggr at launa honum ofrmæli. Óðinn hleypti svá mikit, at hann var á ǫðru leiti fyrir, en Hrungnir var í svá miklum jǫtunmóð, at hann fann eigi fyrr en hann sótti inn of Ásgrindr.

[…] Toras buvo išvykęs į rytus kautis su troliais, o Odinas nujojo Sleipniru į Jotunheimus ir atvyko pas tą jotuną, kuris buvo vardu Hrungniras. Tada klausia Hrungniras, kas iš žmonių tas esąs su aukso šalmu, kuris joja oru ir vandeniu, ir sako, kad jis turi puikų žirgą. Odinas pasakė, kad jis gali lažintis iš savo galvos, kad joks žirgas nebus toks pat geras Jotunheimuose. Hrungniras atsakė, kad šis – geras žirgas, tačiau sakėsi pats turėsiąs daug eiklesnį žirgą. Šis vadinasi Auksakartis. Hrungniras įtūžo ir šoko ant savo žirgo ir vejasi ji, ketindamas atmokėti jam už pūtimąsi. Odinas jojo taip smarkiai, kad vis būdavo priekyje ant kitos kalvelės, o Hrungniras buvo apimtas tokio didelio jotuno tūžmo, kad jis nė nepastebėjo, kaip įlėkė pro asų vartus.

Ok er hann kom at hallardurum, buðu Æsir honum til drykkju. Hann gekk í hǫllina ok bað fá sér drykkju. Váru þá teknar þær skálir, er Þórr var vanr at drekka ór, ok snerti Hrungnir ór hverri. En er hann gerðisk drukkinn, þá skorti eigi stór orð. Hann lézk ( =létsk) skyldu taka upp Valhǫll ok fǿra í Jǫtunheima, en søkkva Ásgarði, en drepa goð ǫll, nema Freyju ok Sif vill hann heim fǿra með sér. En Freyja fór þá at skenkja honum, ok drekka lézk ( =létsk) hann mundu allt Ása ǫl.

O kai jis įėjo pro menės duris, asai pakvietė jį gėrimo. Jis įėjo į menę ir paprašė duoti jam gėrimo. Buvo tada paimtos tos taurės, iš kurių Toras buvo įpratęs gerti, ir išmaukė Hrungniras iš kiekvienos. O kai jis pasidarė girtas, tada nestokojo pasipūtusių žodžių. Jis sakėsi paimsiąs Valhalą ir perkelsiąs į Jotunheimus, o Asgardą nugramzdinsiąs ir visus dievus nužudysiąs, tik Frėją ir Sivę ketina jis namo parsigabenti su savimi. O Frėja nuėjo tada [dar] įpilti jam, o jis išgersiąs sakosi visą asų alų.

En er Ásum leiddisk ofrefli hans, þá nefna þeir Þór. Því næst kom Þórr í hǫllina ok hafði uppi á lofti hamarinn ok var allreiðr ok spyrr, hverr því ræðr, er jǫtnar hundvísir skulu þar drekka, eða hverr seldi Hrungni grið at vera í Valhǫll, eða hví Freyja skal skenkja honum sem at gildi Ása.

O kai asams įgrįso jo pūtimasis, tada pakviečia jie Torą. Netrukus atvyko Toras į menę ir buvo iškėlęs kūjį ir buvo perpykęs ir klausia, kas taip tvarko, kad išmintingi jotunai ten gertų, arba kas suteikė Hrungnirui saugumą būti Valhaloje arba kodėl Frėja turi pilti jam gėrimo tartum asų vaišėse.

   Þá svarar Hrungnir ok sér ekki vinaraugum til Þórs, sagði, at Óðinn bauð honum til drykkju ok hann var á hans griðum. Þá mælir Þórr, at þess boðs skal Hrungnir iðrask, áðr hann komi út.

Tada atsako Hrungniras ir žiūri nedraugiškomis akimis į Torą; sako, kad Odinas pakvietė jį gėrimo ir jis buvo čia su jo suteiktu saugumu. Tada sako Toras, kad šito kvietimo Hrungniras dar pasigailės, nespėjęs išeiti lauk.

   Hrungnir segir, at Ása-Þór er þat lítill frami at drepa hann vápnlausan. Hitt er meiri hugraun, ef hann þorir berjask við hann at landamæri á Grjótúnagǫrðum.

– Ok hefir þat verit mikit fólskuverk, – sagði hann,  – er ek lét eptir heima skjǫld minn ok hein. En ef ek hefða hér vápn mín, þá skyldu vit nú reyna hólmgǫnguna. En at ǫðrum kosti legg ek þér við níðingsskap, ef þú vill drepa mik vápnlausan.

Hrungniras sako, kad Asų Torui yra menka garbė nužudyti jį beginklį. Kas kita būtų didesnis vyriškumo išbandymas, jeigu jis išdrįs kautis su juo ties Akmenų Kiemo Sodžiaus riba.

– Ir yra nutikęs labai kvailas dalykas, – sakė jis, – kad aš palikau namie savo skydą ir pustyklę. O jeigu aš turėčiau čia savo ginklus, tai mudu dabar pat susikautume holmgango dvikovoje. O kitu atveju apkaltinsiu tave niekšiškumu, jeigu tu norėsi nužudyti mane beginklį.

   Þórr vill fyrir øngan mun bila at koma til einvígis, er honum var hólmr skoraðr, þvíat engi hefir honum þat fyrr veitt. Fór þá Hrungnir braut leið sína ok hleypði ákafliga, þar til er hann kom í Jǫtunheima, ok varð fǫr hans allfræg með jǫtnum ok þat, at stefnulag var komit á með þeim Þór. Þóttusk jǫtnar hafa mikit í ábyrgð, hvárr sigr fengi. Þeim var ills ván af Þór, ef Hrungnir létisk, fyrir því at hann var þeira sterkastr.

Toras jokiu būdu nenori vengti stoti į dvikovą, kai jam metamas iššūkis, mat niekas anksčiau nėra to jam padaręs. Iškeliavo tada Hrungniras šalin savo keliu ir jojo kiek įkabindamas, kol parjojo į Jotunheimus ir jo žygys tapo plačiai pagarsėjęs tarp jotumų ir tai, kad susirėmimas numatytas tarp jų su Toru. Jotunai manėsi turį daug bėdos, žiūrint, katras pelnys pergalę. Jiems reikėjo tikėtis blogo iš Toro, jeigu Hrungniras žus, nes jis buvo jų stipriausias.

   Þá gerðu jǫtnar mann á Grjótúna­gǫrðum af leiri, ok var hann níu rasta hár, en þriggja breiðr undir hǫnd, en ekki fengu þeir hjarta svá mikit, at honum sómdi, fyrr en þeir tóku ór meri nǫkkurri, ok varð honum þat eigi stǫðugt, þá er Þórr kom.

Tada padarė jotunai vyrą Akmenų Kiemo Sodžiuje iš molio, ir buvo jis devynių mylių ūgio, ir trijų – pločio po pažastimis, tačiau nerado jie širdies tokios didelės, kad jam tiktų, kol neišėmė iš vienos tokios kumelės, ir buvo jam [ta širdis] ne narsi, kai atvyko Toras.

   Hrungnir átti hjarta þat, er frægt er, af hǫrðum steini ok tindótt með þrim hornum, svá sem síðan er gert var ristubragð þat, er Hrungnishjarta heitir. Af steini var ok hǫfuð hans. Skjǫldr hans var ok steinn, víðr ok þjokkr, ok hafði hann skjǫldinn fyrir sér, er hann stóð á Grjótatúna­gǫrðum ok beið Þórs, en hein hafði hann fyrir vápn ok reiddi of ǫxl ok var ekki dælligr. Á aðra hlið honum stóð leirjǫtunninn, er nefndr er Mǫkkurkálfi, ok var hann allhræddr. Svá er sagt, at hann meig, er hann sá Þór.

Hrungniras turėjo tą širdį, kuri yra pagarsėjusi, iš kieto akmens ir rantuota su trimis išsikišimais, taip kaip nuo tada daromas tas raižytinis ženklas, kuris vadinasi „Hrungniro širdis“. Iš akmens buvo ir jo galva. Skydas jo buvo irgi akmuo, platus ir storas, ir laikė jis skydą priešais save, kai stovėjo prie Akmenų Kiemo Sodžiaus ir laukė Toro, o pustyklę turėjo jis už ginklą ir buvo užsikėlęs ant pečių ir buvo ne malonus pažiūrėti. Prie vieno šono jam stovėjo molinis jotunas, kuris vadinamas Mokurkalviu, ir jis buvo visas persigandęs. Sakoma, kad pamatęs Torą jis apsimyžo.

   Þórr fór til hólmstefnu ok með honum Þjálfi.

   Þá rann Þjálfi fram at, þar er Hrungnir stóð, ok mælti til hans:

– Þú stendr óvarliga, jǫtunn, hefir skjǫldinn fyrir þér, en Þórr hefir sét þik, ok ferr hann it neðra í jǫrðu, ok mun hann koma neðan at þér."

Toras atvyko į dvikovą, ir su juo Tjalvis.

Tada Tjalvis nubėgo į priekį, ten, kur stovėjo Hrungniras, ir tarė jam:

– Neatsargiai stovi, jotune, laikydamas skydą priešais save, o Toras tave pamatė ir jis atlekia požemiu ir užpuls tave iš apačios.

   Þá skaut Hrungnir skildinum undir fǿtr sér ok stóð á, en tvíhendi heinina. Því næst sá hann eldingar ok heyrði þrumur stórar. Sá hann þá Þór í ásmóði. Fór hann ákafliga ok reiddi hamarinn ok kastaði um langa leið at Hrungni. Hrungnir fǿrir upp heinina báðum hǫndum ok kastar í mót. Mǿtir hon hamrinum á flugi, heinin, ok brotnar sundr heinin. Fellr annarr hlutr á jǫrð, ok eru þar af orðin ǫll heinberg. Annarr hlutr brast í hǫfði Þór, svá at hann fell fram á jǫrð. En hamarrinn Mjǫllnir kom í mitt hǫfuð Hrungni ok lamdi[1] hausinn í smán mola, ok fell hann fram yfir Þór, svá at fótr hans lá of háls Þór. En Þjálfi vá at Mǫkkurkálfa, ok fell hann við lítinn orðstír.

Tada šovė Hrungniras skydą sau po kojomis ir atsistojo ant jo, o abiem rankom laikė pustyklę. Tada pamatė jis žaibus ir išgirdo didžiulius griaustinius. Išvydo jis tada Torą aso tūžme. Lėkė jis kiek įkabindamas ir iškėlė kūjį ir metė iš tolo į Hrungnirą. Hrungniras užsimojo pustykle abiem rankom ir metė priešpriešiais. Atsitrenkia ji į kūjį skriedama, ir skyla perpus pustyklė. Nukrenta viena dalis ant žemės, ir yra iš ten atsiradę visos galąstuvams tinkamos uolos. Kita dalis įsmigo į galvą Torui, taip, kad jis parpuolė kniūbsčias ant žemės. O kūjis Mjolniras pataikė į vidurį galvos Hrungnirui ir suknežino kiaušą į mažus šipulėlius, ir jis parpuola kniūbsčias ant Toro, taip, kad jo koja guli ant kaklo Torui. O Tjalvis stojo prieš Mokurkalvį, ir jis krito su menka garbe.

   Þá gekk Þjálfi til Þórs ok skyldi taka fót Hrungnis af honum ok gat hvergi valdit. Þá gengu til Æsir allir, er þeir spurðu at Þórr var fallinn, ok skyldu taka fótinn af honum ok fengu hvergi komit.

   Þá kom til Magni, sonr Þórs ok Járnsǫxu. Hann var þá þrínættr (kitame rankraštyje: þrívetr). Hann kastaði fǿti Hrungnis af Þór ok mælir:

– Sé þar ljótan harm, faðir, er ek kom svá síð. Ek hygg, at jǫtun þenna mundak hafa lostit í Hel með hnefa mér, ef ek hefða fundit hann.

Tada nuėjo Tjalvis prie Toro ir ketino nuimti Hrungniro koją nuo jo, bet nevaliojo. Tada priėjo visi asai, kai jie sužinojo, kad Toras parpuolęs, ir ketino nuimti koją nuo jo, bet neįstengė.

Tada atėjo Magnis, Toro ir Jarnsaksos sūnus. Jis tada buvo trijų naktų (kitame rankraštyje: trijų žiemų) amžiaus. Jis numetė Hrungniro koją nuo Toro ir sako:

– Kaip apmaudu, tėve, kad aš atvykau taip vėlai. Manau, kad jotuną šitą būčiau užmušęs (pasiuntęs į Helį) sau kumščiu, jeigu būčiau susitikęs jį.

   Þá stóð Þórr upp ok fagnaði vel syni sínum ok sagði hann mundu verða mikinn fyrir sér.

– Ok vil ek, – sagði hann,  – gefa þér hestinn Gullfaxa, er Hrungnir hefir átt.

   Þá mælir Óðinn ok sagði, at Þórr gerði rangt, er hann gaf þann inn góða hest gýgjarsyni, en eigi fǫður sínum.

Tada atsistojo Toras ir džiugiai pasveikino savo sūnų ir pasakė, kad jis tapsiąs tikru didžiavyriu.

– Ir aš atiduodu, – kalbėjo jis, – atiduodu tau žirgą Auksakartį, kuris anksčiau priklausė Hrungnirui.

Tada prabyla Odinas ir tarė, kad Toras neteisingai pasielgė, kuomet atidavė tą šaunųjį žirgą jotunės sūnui, o ne savam tėvui.