Frá Hrungni jǫtni

Apie jotuną Hrungnirą

[…] Þórr var farinn í Austrvega at berja troll, en Óðinn reið Sleipni í Jǫtunheima ok kom til þess jǫtuns, er Hrungnir hét. Þá spyrr Hrungnir, hvat manna sá er með gullhjálminn, er ríðr lopt ok lǫg, ok segir, at hann á furðu-góðan hest. Óðinn sagði, at þar vill hann veðja fyrir hǫfði sínu, at engi hestr skal vera jafngóðr í Jǫtunheimum. Hrungnir sagði, at sá er góðr hestr, en hafa lézk (= létsk) hann mundu miklu stórfetaðra hest; sá heitir Gullfaxi. Hrungnir varð reiðr ok hleypr upp á hest sinn ok hleypir eptir honum ok hyggr at launa honum ofrmæli. Óðinn hleypti svá mikit, at hann var á ǫðru leiti fyrir, en Hrungnir var í svá miklum jǫtunmóð, at hann fann eigi fyrr en hann sótti[1] inn of Ásgrindr.

[…] Toras buvo išvykęs į rytus kautis su troliais, o Odinas nujojo Sleipniru į Jotunheimus ir atvyko pas tą jotuną, kuris buvo vardu Hrungniras. Tada klausia Hrungniras, kas iš žmonių tas esąs su aukso šalmu, kuris joja oru ir vandeniu, ir sako, kad jis turi puikų žirgą. Odinas pasakė, kad jis gali lažintis iš savo galvos, kad joks žirgas nebus toks pat geras Jotunheimuose. Hrungniras atsakė, kad šis – geras žirgas, tačiau sakėsi pats turėsiąs daug eiklesnį žirgą. Šis vadinasi Auksakartis. Hrungniras įtūžo ir šoko ant savo žirgo ir vejasi ji, ketindamas atmokėti jam už pūtimąsi. Odinas jojo taip smarkiai, kad vis būdavo priekyje ant kitos kalvelės, o Hrungniras buvo apimtas tokio didelio jotuno tūžmo, kad jis nė nepastebėjo, kaip įlėkė pro asų vartus.

Ok er hann kom at hallardurum, buðu Æsir honum til drykkju. Hann gekk í hǫllina ok bað fá sér drykkju. Váru þá teknar þær skálir, er Þórr var vanr at drekka ór, ok snerti Hrungnir ór hverri. En er hann gerðisk drukkinn,[2] þá skorti eigi stór orð. Hann lézk ( =létsk) skyldu taka upp Valhǫll ok fǿra í Jǫtunheima, en søkkva Ásgarði, en drepa goð ǫll, nema Freyju ok Sif vill hann heim fǿra með sér. En Freyja fór þá at skenkja honum, ok drekka lézk ( =létsk) hann mundu allt Ása ǫl.

O kai jis įėjo pro menės duris, asai pakvietė jį gėrimo. Jis įėjo į menę ir paprašė duoti jam gėrimo. Buvo tada paimtos tos taurės, iš kurių Toras buvo įpratęs gerti, ir išmaukė Hrungniras iš kiekvienos. O kai jis pasidarė girtas, tada nestokojo pasipūtusių žodžių. Jis sakėsi paimsiąs Valhalą ir perkelsiąs į Jotunheimus, o Asgardą nugramzdinsiąs ir visus dievus nužudysiąs, tik Frėją ir Sivę ketina jis namo parsigabenti su savimi. O Frėja nuėjo tada [dar] įpilti jam, o jis išgersiąs sakosi visą asų alų.

En er Ásum leiddisk ofrefli hans, þá nefna þeir Þór. Því næst kom Þórr í hǫllina ok hafði uppi á lofti hamarinn ok var allreiðr ok spyrr, hverr því ræðr, er jǫtnar hundvísir skulu þar drekka, eða hverr seldi Hrungni grið at vera í Valhǫll, eða hví Freyja skal skenkja honum sem at gildi Ása.

O kai asams įgrįso jo pūtimasis, tada pakviečia jie Torą. Netrukus atvyko Toras į menę ir buvo iškėlęs kūjį ir buvo perpykęs ir klausia, kas taip tvarko, kad išmintingi jotunai ten gertų, arba kas suteikė Hrungnirui saugumą būti Valhaloje arba kodėl Frėja turi pilti jam gėrimo tartum asų vaišėse.

   Þá svarar Hrungnir ok sér ekki vinaraugum til Þórs, sagði, at Óðinn bauð honum til drykkju ok hann var á hans griðum. Þá mælir Þórr, at þess boðs skal Hrungnir iðrask, áðr hann komi út.

Tada atsako Hrungniras ir žiūri nedraugiškomis akimis į Torą; sakė, kad Odinas pakvietė jį gėrimo ir jis buvo čia su jo suteiktu saugumu. Tada sako Toras, kad šito kvietimo Hrungniras dar pasigailės, nespėjęs išeiti lauk.

   Hrungnir segir, at Ása-Þór er þat lítill frami at drepa hann vápnlausan. Hitt er meiri hugraun, ef hann þorir berjask við hann at landamæri á Grjótúnagǫrðum.

– Ok hefir þat verit mikit fólskuverk, – sagði hann,  – er ek lét eptir heima skjǫld minn ok hein. En ef ek hefða hér vápn mín, þá skyldu vit nú reyna hólmgǫnguna. En at ǫðrum kosti legg ek þér við níðingsskap, ef þú vill drepa mik vápnlausan.

Hrungniras sako, kad Asų Torui yra menka garbė nužudyti jį beginklį. Kas kita būtų didesnis vyriškumo išbandymas, jeigu jis išdrįs kautis su juo ties Akmenų Kiemo Sodžiaus riba.

– Ir yra nutikęs labai kvailas dalykas, – sakė jis, – kad aš palikau namie savo skydą ir pustyklę. O jeigu aš turėčiau čia savo ginklus, tai mudu dabar pat susikautume holmgango dvikovoje. O kitu atveju apkaltinsiu tave niekšiškumu, jeigu tu norėsi nužudyti mane beginklį.

   Þórr vill fyrir øngan mun bila at koma til einvígis, er honum var hólmr skoraðr, þvíat engi hefir honum þat fyrr veitt. Fór þá Hrungnir braut leið sína ok hleypti ákafliga, þar til er hann kom í Jǫtunheima, ok varð fǫr hans allfræg með jǫtnum ok þat, at stefnulag var komit á með þeim Þór. Þóttusk jǫtnar hafa mikit í ábyrgð, hvárr sigr fengi. Þeim var ills ván af Þór, ef Hrungnir létisk, fyrir því at hann var þeira sterkastr.

Toras jokiu būdu nenori vengti stoti į dvikovą, kai jam metamas iššūkis, mat niekas anksčiau nėra to jam padaręs. Iškeliavo tada Hrungniras šalin savo keliu ir jojo kiek įkabindamas, kol parjojo į Jotunheimus ir jo žygys tapo plačiai pagarsėjęs tarp jotumų ir tai, kad susirėmimas numatytas tarp jų su Toru. Jotunai manėsi turį daug bėdos, žiūrint, katras pelnys pergalę. Jiems reikėjo tikėtis blogo iš Toro, jeigu Hrungniras žus, nes jis buvo jų stipriausias.

   Þá gerðu jǫtnar mann á Grjótúna­gǫrðum af leiri, ok var hann níu rasta hár, en þriggja breiðr undir hǫnd, en ekki fengu þeir hjarta svá mikit, at honum sómdi, fyrr en þeir tóku ór meri nǫkkurri, ok varð honum þat eigi stǫðugt, þá er Þórr kom.

Tada padarė jotunai vyrą Akmenų Kiemo Sodžiuje iš molio, ir buvo jis devynių mylių ūgio, ir trijų – pločio po pažastimis, tačiau nerado jie širdies tokios didelės, kad jam tiktų, kol neišėmė iš vienos tokios kumelės, ir buvo jam [ta širdis] ne narsi, kai atvyko Toras.

   Hrungnir átti hjarta þat, er frægt er, af hǫrðum steini ok tindótt með þrim hornum, svá sem síðan er gert var ristubragð þat, er Hrungnishjarta heitir. Af steini var ok hǫfuð hans. Skjǫldr hans var ok steinn, víðr ok þjokkr, ok hafði hann skjǫldinn fyrir sér, er hann stóð á Grjótatúna­gǫrðum ok beið Þórs, en hein hafði hann fyrir vápn ok reiddi of ǫxl ok var ekki dælligr. Á aðra hlið honum stóð leirjǫtunninn, er nefndr er Mǫkkurkálfi, ok var hann allhræddr. Svá er sagt, at hann meig, er hann sá Þór.

Hrungniras turėjo tą širdį, kuri yra pagarsėjusi, iš kieto akmens ir rantuota su trimis išsikišimais, taip kaip nuo tada daromas tas raižytinis ženklas, kuris vadinasi „Hrungniro širdis“. Iš akmens buvo ir jo galva. Skydas jo buvo irgi akmuo, platus ir storas, ir laikė jis skydą priešais save, kai stovėjo prie Akmenų Kiemo Sodžiaus ir laukė Toro, o pustyklę turėjo jis už ginklą ir buvo užsikėlęs ant pečių ir buvo ne malonus pažiūrėti. Prie vieno šono jam stovėjo molinis jotunas, kuris vadinamas Mokurkalviu, ir jis buvo visas persigandęs. Sakoma, kad pamatęs Torą jis apsimyžo.

   Þórr fór til hólmstefnu ok með honum Þjálfi.

   Þá rann Þjálfi fram at, þar er Hrungnir stóð, ok mælti til hans:

– Þú stendr óvarliga, jǫtunn, hefir skjǫldinn fyrir þér, en Þórr hefir sét þik, ok ferr hann it neðra í jǫrðu, ok mun hann koma neðan at þér."

Toras atvyko į dvikovą, ir su juo Tjalvis.

Tada Tjalvis nubėgo į priekį, ten, kur stovėjo Hrungniras, ir tarė jam:

– Neatsargiai stovi, jotune, laikydamas skydą priešais save, o Toras tave pamatė ir jis atlekia požemiu ir užpuls tave iš apačios.

   Þá skaut Hrungnir skildinum undir fǿtr sér ok stóð á, en tvíhendi heinina. Því næst sá hann eldingar ok heyrði þrumur stórar. Sá hann þá Þór í ásmóði. Fór hann ákafliga ok reiddi hamarinn ok kastaði um langa leið at Hrungni. Hrungnir fǿrir upp heinina báðum hǫndum ok kastar í mót. Mǿtir hon hamrinum á flugi, heinin, ok brotnar sundr heinin. Fellr annarr hlutr á jǫrð, ok eru þar af orðin ǫll heinberg. Annarr hlutr brast í hǫfði Þór, svá at hann fell fram á jǫrð. En hamarrinn Mjǫllnir kom í mitt hǫfuð Hrungni ok lamdi[3] hausinn í smán mola, ok fell hann fram yfir Þór, svá at fótr hans lá of háls Þór. En Þjálfi vá at Mǫkkurkálfa, ok fell hann við lítinn orðstír.

Tada šovė Hrungniras skydą sau po kojomis ir atsistojo ant jo, o abiem rankom laikė pustyklę. Tada pamatė jis žaibus ir išgirdo didžiulius griaustinius. Išvydo jis tada Torą aso tūžme. Lėkė jis kiek įkabindamas ir iškėlė kūjį ir metė iš tolo į Hrungnirą. Hrungniras užsimojo pustykle abiem rankom ir metė priešpriešiais. Atsitrenkia ji į kūjį skriedama, ir skyla perpus pustyklė. Nukrenta viena dalis ant žemės, ir yra iš ten atsiradę visos galąstuvams tinkamos uolos. Kita dalis įsmigo į galvą Torui, taip, kad jis parpuolė kniūbsčias ant žemės. O kūjis Mjolniras pataikė į vidurį galvos Hrungnirui ir suknežino kiaušą į mažus šipulėlius, ir jis parpuola kniūbsčias ant Toro, taip, kad jo koja guli ant kaklo Torui. O Tjalvis stojo prieš Mokurkalvį, ir jis krito su menka garbe.

   Þá gekk Þjálfi til Þórs ok skyldi taka fót Hrungnis af honum ok gat hvergi valdit. Þá gengu til Æsir allir, er þeir spurðu at Þórr var fallinn, ok skyldu taka fótinn af honum ok fengu hvergi komit.

   Þá kom til Magni, sonr Þórs ok Járnsǫxu. Hann var þá þrínættr (kitame rankraštyje: þrívetr). Hann kastaði fǿti Hrungnis af Þór ok mælir:

– Sé þar ljótan harm, faðir, er ek kom svá síð. Ek hygg, at jǫtun þenna mundak hafa lostit í Hel með hnefa mér, ef ek hefða fundit hann.

Tada nuėjo Tjalvis prie Toro ir ketino nuimti Hrungniro koją nuo jo, bet nevaliojo. Tada priėjo visi asai, kai jie sužinojo, kad Toras parpuolęs, ir ketino nuimti koją nuo jo, bet neįstengė.

Tada atėjo Magnis, Toro ir Jarnsaksos sūnus. Jis tada buvo trijų naktų (kitame rankraštyje: trijų žiemų) amžiaus. Jis numetė Hrungniro koją nuo Toro ir sako:

– Kaip apmaudu, tėve, kad aš atvykau taip vėlai. Manau, kad jotuną šitą būčiau užmušęs (pasiuntęs į Helį) sau kumščiu, jeigu būčiau susitikęs jį.

   Þá stóð Þórr upp ok fagnaði vel syni sínum ok sagði hann mundu verða mikinn fyrir sér.

– Ok vil ek, – sagði hann,  – gefa þér hestinn Gullfaxa, er Hrungnir hefir átt.

   Þá mælir Óðinn ok sagði, at Þórr gerði rangt, er hann gaf þann inn góða hest gýgjarsyni, en eigi fǫður sínum.

Tada atsistojo Toras ir džiugiai pasveikino savo sūnų ir pasakė jį tapsiant tikrą didžiavyrį.

– Ir aš atiduodu, – kalbėjo jis, – atiduodu tau žirgą Auksakartį, kuris anksčiau priklausė Hrungnirui.

Tada prabyla Odinas ir tarė, kad Toras neteisingai pasielgė, kuomet atidavė tą šaunųjį žirgą jotunės sūnui, o ne savam tėvui.

   Þórr fór heim til Þrúðvanga, ok stóð heinin í hǫfði honum. Þá kom til vǫlva sú, er Gróa hét, kona Aurvandils ins frǿkna. Hon gól galdra sína yfir Þór, til þess er heinin losnaði. En er Þórr fann þat ok þótti þá ván, at braut mundi ná heininni, þá vildi hann launa Gró lækningina ok gera hana fegna, sagði henni þau tíðendi, at hann hafði vaðit norðan yfir Élivága ok hafði borit í meis á baki sér Aurvandil norðan ór Jǫtunheimum, ok þat til jartegna, at ein tá hans hafði staðit ór meisinum, ok var sú frerin,[4] svá at Þórr braut af ok kastaði upp á himin ok gerði af stjǫrnu þá, er heitir Aurvandilstá. Þórr sagði, at eigi mundi[5] langt til at Aurvandill mundi[5] heim, en Gróa varð svá fegin, at hon mundi[6] ønga galdra, ok varð heinin eigi lausari ok stendr enn í hǫfði Þór; ok er þat boðit til varnanar at kasta hein of gólf þvert, þvíat þá hrǿrisk heinin í hǫfði Þór.

Toras grįžo namo į Trūdvangus, o pustyklė styrojo jo galvoje. Tada atvyko ta volva, kurios vardas Groa, Aurvandilio Narsiojo žmona. Ji giedojo savo užkalbėjimus viršum Toro tol, kol pustyklė atsipalaidavo. O kai Toras tai pajuto ir tikėjosi, kad netrukus pasieks pustyklę, tada norėjo jis atsilyginti Groai už gydymą ir pradžiuginti ją, – papasakojo jai tas naujienas, kad jis buvo bridęs iš šiaurės per Elivagų upes ir buvo nešęs pintinėje sau ant nugaros Aurvandilį iš šiaurės, iš Jotunheimų, ir tai, kaip įrodymą, kad vienas jo kojos pirštas buvo išsikišęs iš pintinės, ir tasai buvo nušalęs, taip, kad Toras nulaužė ir užmetė ant dangaus ir padarė iš jo žvaigždę tą, kuris vadinasi „Aurvandilio kojos pirštas“. Toras pasakė, kad nebetruksią ilgai, kol Aurvandilis grįšiąs namo, o Groa pasidarė tokia nudžiugusi, kad ji nebeprisiminė jokių užkalbėjimų, ir pustyklė nebesidarė labiau atsipalaidavusi, ir tebestyro Torui galvoje; ir tai yra žinia persergėjimui mesti (t. y., perspėjimas, kad niekas nemestų) pustyklės skersai per grindis, nes tada juda pustyklė galvoje Torui.

   Eptir þessi sǫgu hefir ort Þjóðólfr hvinverski í Haustlǫng. Svá segir þar:

Pagal šį pasakojimą sukūrė eiles Tjodolvas iš Hviniro drapoje „Ilga kaip ruduo poema“. Taip sakoma ten:

Eðr of sér er jǫtna

ótti lét of sóttan

hellis bǫrr á hyrjar

haug Grjótúna baugi;

ók at ísarnleiki

Jarðar sunr, en dundi

— móðr svall Meila bróður —

mána vegr und hánum.

Dar regėt ant rato [1],

irštvos pirkšnių kedre [2],

kaip Grjotūno [3]  lankyti

tursų traukė šiurpas.

Jordės sūnus darda

kovon, kad net dunda

— Meilio brolis [4] šėlsta —

mėnulio po juo kelias. 

[1] Ratas – skydas.

[2] Irštvos (t. y., urvo) pirkšnys (t. y., žarijos, kibirkštys) – auksas, jo kedras – karžygys.

[3] Grjótún – paž. Akmenų kiemas.

[4] Tursų (jotunų) šiurpas, Jordės sūnus, Meilio brolis – Toras.

Knáttu ǫll, en Ullar

endilág fyrir mági

grund var grápi hrundin,

ginnunga vé brinna

þá er hofregin hafrar

hógreiðar fram drógu

— seðr gekk Svǫlnis ekkja

sundr — at Hrungnis fundi.

Į vanagų šventoves [5]

visas tėvulis Ulio [6]

liepsnų svaidė pliūpsniais,

kruša dirvą [7] krušo, —

ožiai tuomet važio

Tiūrą [8] traukė spėriai

— Jordė [9] ėmė erdėt —

su Hrungniru rungtis.

[5] Mėnulio kelias, vanagų šventovė – dangus.

[6] Ulio patėvis – Toras.

[7] Dirva – žemės heiti.

[8] Važio Tiūras – Toras. Važis – jo stebuklingosios vežėčios-skraiduolės, kurias traukia du ožiai.

[9] Jordė (orig. Svolniro, t. y., Odino našlė) – Žemė. Ji yra ir Toro motina.

Þyrmðit Baldrs of barmi

— berg — sólgnum þar dólgi

— hristusk, bjǫrg ok brustu,

brann upphiminn — manna;

mjǫk frá ek móti hrøkkva

myrkbeins Haka reinar,

þá er vígligan, vǫgna

vátt, sinn bana þátti.

Niršus Baldro brolis [10] —

Gūbriai, kauprės guro,

dangus ugny skendo —

turso [11] netausojo.

Hakio brikų klonio

kaulo sargas [12] veržės

kovon, varžovą savo

paregėjęs nartų.

[10] Baldro brolis – Toras (ir Toras, ir Baldras yra Odino sūnūs).

[11] Tursas – jotunas, čia: Hrungniras.

[12] Hakis – jūrų dievas; jo brikai – laivai; jų klonis – jūra; jos kaulas – uola; jos sargas – jotunas

Brátt fló bjarga gæti

— bǫnd ollu því — randa

ímunfǫlr und iljar

íss; vildu svá dísir.

Varðat hǫggs frá hǫrðum

hraundrengr þaðan lengi

trjónu trǫlls of rúna

tíðs fjǫllama at bíða.

Tuoj po padais sprūdo —

dievų valia buvo,

deivės taip geidavo —

žiedo ledas [13] tursui.

Mjolniro bičiulio [14]

dikto laukti smūgio

riedulyno ponui [15]

kažin kiek neteko.

[13] Žiedo ledas – skydas. Skydas atsidūrė Hrungnirui po padais, t. y., šis ant jo atsistojo.

[14] Mjolniro bičiulis – Toras.

[15] Riedulyno ponas – jotunas, čia: Hrungniras.

Fjǫrspillir lét falla

fjálfrs ólágra gjálfra

bǫlverðungar Belja

bólm á randar hólmi.

Þar hné grundar gilja

gramr fyrir skǫrpum hamri

en berg-Dana bagði

brjótr við jǫrmunþrjóti.

Belio karių [16] būrio

gyvasties griovėjas [17]

audrų staklõs lokį [18]

parvertė ant skydo.

Daubų ten sukniubo

viešpats [19], kuomet priešas

slėnių danų [20] savo

kūju aštriu tvojo.

[16] Belio kariai – jotunai.

[17] Jotunų gyvasties griovėjas – Toras.

[18] Audrų stakla (užuoglauda) – kalno urvas; jo lokys – jotunas.

[19] Daubų viešpats – jotunas.

[20] Slėnių danai – jotunai; jų priešas – Toras.

Ok harðbrotin herju

heimþinguðar Vingnis

hvein í hjarna mǿni

hein at grundar sveini,

þar svá eðr í Óðins

ólaus burar hausi

stála vikr of stokkin

stóð Eindriða blóði,

Gobšaus turso bobšės

vaišnoros [21] paplaiša

budės kraigan bedės

momens [22] Žemės sūnui [23].

Styrojo įstrigus

Odino gentainio [24]

kaukolėj pustyklė,

kraujais apsiliejus, 

[21] Gobšo turso bobšė – jotunė; jos vaišnora (svetys) – jotunas.

[22] Momens kraigas – kaukolė, kiaušas.

[23] Žemės (Jordės) sūnus – Toras.

[24] Odino gentainis – Toras.

áðr ór hneigihlíðum

hárs ǫl-Gefjun sára

reiðitýrs it rauða

ryðs hǿlibǫl gǿli.

Gǫrla lít ek á Geitis

garði þær of farðir.

Baugs þá ek bifum fáða

bifkleif at Þorleifi.

kol raudoną gludę

kerais ėmė Groa

traukti iš pašlaitės

žaizdų Tiūro šiurpės [25].

Torleivas man skyrė

siaubais išdabintą

žiedo uolą; žygiai

nuožmūs šie ją puošia.