Veiksmažodis – Verb   Veiksmažodžių bendratis ir esamasis laikas   Bendraties rodiklis yra dalelytė „å“ (tariama [ o: ]), pvz. Jeg prøver å snakke norsk – Aš bandau kalbėti norvegiškai.   Dažniausiai veiksmažodžių esamasis laikas sudaromas prie bendraties pridedant priesagą -r. Asmenimis ar skaičiais veiksmažodžiai nekaitomi, t. y. sakydami ir „aš skaitau“, ir „tu skaitai“, ir „mes skaitome“, visur vartosime tą pačią veiksmažodžio formą, skirsis tik įvardis.   å lese (skaityti, mokytis) – leser (skaitau, mokausi; skaitai, mokaisi ir t. t.), å hete (vadintis) – heter (vadinuosi, vadiniesi ir t. t.), å bo (gyventi) – bor (gyvenu, gyveni ir t. t.), å ha (turėti) – har (turiu, turi ir t. t.)

Išimtys: 

å vite (žinoti) – vet  arba   veit (žinau, žinai ir t. t.)

å gjøre (daryti) – gjør (darau, darai ir t. t.)

å si (sakyti) – sier (sakau, sakai ir t. t.)

å spørre (klausti) – spør (klausiu, klausi ir t. t.)

å være (būti) – er (esu, esi ir t. t.)

Nors pastarieji veiksmažodžiai ir baigiasi priebalsiu -r, tačiau jis šiuo atveju nėra tiesiogiai pridurtas prie bendraties.

Modaliniai veiksmažodžiai:

å kunne (galėti, mokėti) – kan (galiu, moku; gali, moki ir t. t.),

å skulle – skal (pagalb. vks. būsimajam laikui sudaryti, į lietuvių k. neverčiamas),

å måtte (privalėti) – må (privalau, privalai ir t. t.),

å ville (norėti) – vil (noriu, nori ir t. t.),

å burde (turėti, derėti) – bør (turėčiau, man derėtų ir t. t.).

Po modalinių veiksmažodžių bendratis vartojama be dalelytės „å“, pvz. Jeg kan snakke norsk – Aš moku kalbėti norvegiškai.

Liepiamoji nuosaka

Liepiamoji nuosaka sudaroma nubraukiant nekirčiuotąjį -e, jei bendratis baigiasi šiuo garsu. Kitais atvejais liepiamoji nuosaka tiesiog sutampa su bendratimi (be dalelytės „å“):

å snakke (kalbėti) – Snakk langsommere! (Kalbėk lėčiau!)

å komme (ateiti) – Kom hit! (Eikš čia! – atkreipkite dėmesį, kad žodžio gale nerašoma dviguba  -mm)

å gå (eiti) – Gå! (Eik!)

Būsimasis laikas

Atskirų (sintetinių) būsimojo laiko formų norvegų kalbos veiksmažodžio sistemoje nėra. Ateityje vyksiantis įvykis gali būti nusakomas:
 

• esamojo laiko forma (tokiu atveju dažniausiai sakinyje būna ir laiko aplinkybė), pvz.

Han kommer i morgen. (Jis atvyks rytoj.)

• su pagalbiniais veiksmažodžiais vil, skal arba kommer til å, pvz.

Vi skal på kino i kveld. (Šįvakar eisime į kiną.)

Det vil gå bra til med eksamen. (Per egzaminą seksis gerai.)

Vi kommer til å kjøre bil dit. (Ten važiuosime automobiliu.)

Skal paprastai vartojame kalbėdami apie ateities planavimą (mes eisime – vi skal gå, aš tau paskambinsiu – jeg skal ringe deg, ji mus pasitiks stotyje – hun skal møte oss på stasjonen), o vil – apie ateities prognozavimą, spėjimą (bus smagu – det vil bli hyggelig, lis lietus – det vil regne, jis niekada nebepasveiks – han vil aldri bli frisk igjen).

Kommer til å gali būti vartojama ir kalbant apie ateities planavimą, ir apie prognozavimą. Ši konstrukcija labiau būdinga šnekamajai kalbai.

Veiksmažodžių būtieji laikai

Norvegų kalboje svarbiausi yra du būtieji laikai: preteritas (preteritum) ir perfektas (perfektum).

Pagal tai, kaip veiksmažodžiai sudaro būtųjų laikų formas, jie skirstomi į stipriuosius ir silpnuosius. Kurie veiksmažodžiai yra stiprieji, o kurie – silpnieji, reikia išmokti mintinai.

Stipriųjų veiksmažodžių formas taip pat reikia išmokti mintinai.

Silpnųjų veiksmažodžių preterito ir perfekto formas sudarome su tam tikromis priesagomis. Pagal šias priesagas silpnieji veiksmažodžiai skirstomi į keturias grupes:

Patikimų taisyklių, kurios padėtų atskirti, kada vartojamos priesagos -et, -et  ir -te, -t  nėra. Dažniausiai galima tiesiog pasikliauti klausa: jeigu silpnojo veiksmažodžio šaknis baigiasi vienu priebalsiu, tai greičiausiai vartosime priesagas -te, -t  (lese – leste, har lest, spise – spiste, har spist);
jei ji baigiasi priebalsių samplaika arba priebalsiais d, t – veikiausiai -et, -et (kaste – kastet, har kastet, vaske – vasket, har vasket).

Vis dėlt to tai tik tendencija, o ne taisyklė, plg. hilse – hilste, har hilst; møte – møtte, har møtt.
 

Tačiau pravartu įsidėmėti šias taisykles:
 

·                     jei silpnojo veiksmažodžio šaknis baigiasi dvibalsiu (kaip leie, pleie, bøye) arba priebalsiais v  arba g (kaip øve, prøve, leve, veve, jage, lage), tai dažniausiai vartojamos priesagos -de, -d
øve (lavintis, praktikuotis, treniruotis) – øvde, har øvd;
leie (nuomoti, nuomotis) – leide, har leid;
pleie (dažnai ką daryti) – pleide, har pleid;
bøye (lenkti, lankstyti; kaityti) – bøyde, har bøyd;
leve (gyventi) – levde, har levd;
veve (austi) – vevde, har vevd;
jage (vyti, vaikyti, persekioti) – jagde, har jagd;
lage (gaminti) – lagde, har lagd.

Kai kurie veiksmažodžiai gali būti kaitomi keleriopai, pvz.
lage – lagde/laget, har lagd/laget;
bygge – bygde/bygget, har bygd/bygget.
 

·                     jei silpnasis veiksmažodis baigiasi ilgu kirčiuotu balsiu (kaip bety, bo, tro, snu), tai vartojamos priesagos  ‑dde, ‑dd
bety (reikšti) – betydde, har betydd (šis veiksmažodis gali būti kaitomas ir kaip stiprusis, žr. stipriųjų veiksmažodžių lentelę);
bo (gyventi) – bodde, har bodd;
tro (manyti, tikėti) – trodde, har trodd;
snu (pa[si]sukti, ap[si]gręžti) – snudde, har snudd.

·                     jei silpnojo veiksmažodžio kamienas bendratyje baigiasi dvigubu priebalsiu, o būtuosiuose laikuose pridedamos priesagos -te ir -t, tai kamieno pabaigos priebalsis dažniausiai suviengubinamas:

begynne – begynte – har begynt;

spille – spilte – har spilt.

Preterito ir perfekto vartojimas

Ir preteritas, ir perfektas yra būtieji laikai, taigi vartojami nusakyti veiksmui, vykusiam praeityje. Tačiau jų vartojimas šiek tiek skiriasi. Preteritą vartojame, kai veiksmas praeityje įvyko ir pasibaigė. Taip pat preteritą vartojame, kai būna pasakyta (arba bent numanoma) laiko aplinkybė, nurodanti kada tas veiksmas įvyko.

Perfektą vartojame tuomet, kai svarbu pabrėžti ne kada  veiksmas ar įvykis įvyko, bet patį tą faktą, kad  jis yra įvykęs; taip pat kai tas įvykis yra dar nepasibaigęs arba jo poveikis tebėra aktualus dabartyje.

Pavyzdžiui, jei norime norvegiškai pasakyti „Kotryna parkrito“, galime pavartoti tiek preteritą, tiek perfektą:

a) Katrine falt.
b) Katrine har falt. (parkristi - å falle, falt, har falt)

Tačiau pirmuoju atveju pasakome, kad Kotryna kažkada anksčiau parkrito, ir dabar tas įvykis jokių pasekmių nebeturi, jis pasibaigė – ir dabartyje nebeturi jokių pasekmių.

Antrąjį variantą sakysime, kai pvz. matysime gulinčią, parkritusią Kotryną arba norėsime paaiškinti, kodėl ji verkia.

Schematiškai skirtumą tarp preterito ir perfekto vartojimo galėtume pažymėti taip:

Preteritą vartosime tada, kai sakinyje pasakyta kokia nors laiko aplinkybė, žyminti jau pasibaigusį laiko tarpą, pvz. i går (vakar), i fjor (pernai), klokka ni (devintą valandą), i morges (šįryt), i 2006 (i to tusen og seks) (2006 metais), våren 2008 (våren to tusen og åtte) (2008 metų pavasarį), før krigen (prieš karą), for to år siden (prieš dvejus metus), i forrige uke (pereitą savaitę) ir t. t.

Tačiau jei sakinyje pasakyta laiko aplinkybė, žyminti dar nepasibaigusį laiko tarpą, pvz. i dag (šiandien), i år (šiemet), denne uka (šią savaitę), denne måneden (šį mėnesį), alltid (visuomet), aldri (niekuomet) – tokiu atveju gali būti pavartotas ir perfektas.
Taip pat perfektą vartosime, jei pats įvykis ar veiksmas prasidėjo praeityje, tačiau dar nepasibaigė.
Pavyzdžiui, sakinys Jeg har vært her i fem uker reiškia Aš esu čia jau penkios savaitės.

Preteritas gali būti vartojamas ir hipotetiniam, nerealiam veiksmui nusakyti (atitinka lietuvių kalbos tariamąją nuosaką):

Hvis jeg var  deg… – Jei aš būčiau tu…

Hvis jeg vant  en million… – Jei laimėčiau milijoną…

Neveikiamoji rūšis

Neveikiamoji rūšis (pasyvas) gali būti sudaroma keleriopai: su priesaga -s arba su pagalbiniais veiksmažodžiais blir  arba er.

Formos su priesaga -s (vad. s-passiv) paprastai vartojamos instrukcijose (pvz., kulinariniuose receptuose, informaciniuose lapeliuose ir pan.). Šnekamojoje kalboje dažnesnės sudėtinės formos su pagalbiniais veiksmažodžiais bli  (vartojamas kalbant apie procesą, pasikeitimą) arba være  (vartojamas kalbant apie būseną, rezultatą).

Pavyzdžiai:

Jeg skjærer osten i terninger. – Aš pjaustau sūrį kubeliais.

Osten skjæres i terninger. – Sūris supjaustomas kubeliais (nurodymas kulinariniame recepte).

Osten blir skåret i terninger. – Sūris pjaustomas kubeliais (procesas).

Osten er skåret i terninger. – Sūris yra supjaustytas kubeliais (rezultatas).

Pagalbinius veiksmažodžius bli  bei være  galima kaityti laikais:

Pasienten blir / ble / har blitt undersøkt. – Pacientas yra / buvo / yra buvęs tiriamas.

Landet er / var / har vært okkupert. – Šalis yra / buvo / yra buvusi okupuota.

Veiksmažodžių tro ir synes vartojimas

Abu šie veiksmažodžiai reiškia „manyti, atrodyti“. Tro  vartojama tuomet, kai kalbantysis pats nėra patyręs to, apie ką kalba, o tik spėja, nuomonę susidaro remdamasis netiesioginiais šaltiniais. Synes  vartojama, kai kalbėtojas pats tiesiogiai yra patyręs tai, apie ką kalba. Pavyzdžiui, galima pasakyti ir

Jeg tror det er kaldt ute        (Manau, kad lauke šalta)

ir

Jeg synes det er kaldt ute   (t. p.).

Pirmąjį variantą vartos žmogus, kuris dar nebuvo lauke ir nepajuto, ar ten šilta, ar šalta (bet, tarkime, pro langą mato, kad žolė padengta šalna), o antrąjį – kuris pats jau buvo lauke ir savo pojūčiais (oda, kūnu) pajuto lauko temperatūrą.