Žodžių tvarka – Ordstilling Tiesioginiai sakiniai – Fortellende setninger   Paprastai sakinys pradedamas veiksniu. Antroje vietoje būtinai eina tarinys, kurį kartais gali sudaryti du ar keli žodžiai, po jo — papildinys ir įvairios aplinkybės.   Veiksnys Tarinys 1,2 Papildinys Aplinkybės (būdo, vietos, laiko, tikslo ir kt.) Svein står opp ---- klokka halv åtte. Jon Henrik spiser frokost klokka åtte. Hun leser en bok mellom klokka halv sju og kvart over sju. Mor mi arbeider ---- i en blomsterbutikk. Jeg må kjøpe mat til lunsj.

Kartais sakinys pradedamas ne veiksniu, o kuria nors aplinkybe (arba papildiniu), tačiau tarinys visada lieka antroje vietoje. Veiksnys tokiu atveju sakomas po tarinio, t. y. trečioje vietoje. Jeigu tarinį sudaro du žodžiai (privalau nupirkti, moku skaityti ar pan.), veiksnys įsiterpia tarp jų.

Dėmesio! Papildinys norvegų kalboje į pirmą vietą iškeliamas gana retai. Be to, papildinį galima iškelti tik tuomet, kai tikrai nėra pavojaus, kad sakinys bus suprastas neteisingai, t. y. kad papildinys bus palaikytas veiksniu.

Plg.: „Peter elsker Anne“. — 'Petras myli Oną'.

Jei iškeltume papildinį ir parašytume „Anne elsker Peter“ — išeitų, kad veiksnys jau yra Anne, ir sakinį reikėtų versti jau šitaip: 'Ona myli Petrą.'

Taigi papildinį į pirmą vietą dažniausiai galima tais atvejais, kai papildinys yra negyvas daiktas, pvz., knyga, pusryčiai ir pan. (žr. sakinių pavyzdžius aukščiau).

Klausiamieji sakiniai – Spørresetninger

„Taip / Ne“ klausimai (arba „uždarieji klausimai“) pradedami tariniu (jei tarinį sudaro du veiksmažodžiai — pirmuoju iš jų).

Vadinamieji „hv-“ klausimai (arba „atvirieji klausimai“) pradedami klausiamąja fraze (ji dažniausiai prasideda raidėmis „hv-“, todėl šie klausimai taip ir vadinami), po jo eina tarinys ar pirmasis tarinio veiksmažodis.

Sakinio aplinkybės – Setningsadverbialer

Ypatingą vietą sakinyje užima vadinamosios „sakinio aplinkybės“ ( setningsadverbialer ). Joms priklauso palyginti nedaug žodžių, kuriuos derėtų paprasčiausiai išmokti mintinai, nes suformuluoti tikslų „sakinio aplinkybės“ apibrėžimą yra labai keblu. Taigi „sakinio aplinkybėms“, be kitų, priklauso šie žodžiai:

Sakinio aplinkybės pagrindiniame (savarankiškame) sakinyje dažniausiai eina po tarinio (ar pirmojo tarinio žodžio), t. y. trečioje pozicijoje.

Svein står ikke opp klokka halv åtte.

Jon Henrik spiser alltid frokost klokka åtte.

Jeg kan gjerne kjøpe billettene for deg.

Jeigu pirmojoje pagrindinio sakinio pozicijoje pasakytas ne veiksnys, o kokia nors kita sakino dalis, tai „sakinio aplinkybių“ vieta priklausys nuo to, kuo išreikštas veiksnys.

a) Jei veiksnys išreikštas nekirčiuotu įvardžiu (jis, ji, aš ir pan), „sakinio aplinkybė“ sakoma po jo:

Frokost spiser hun ikke klokka åtte.

Klokka åtte spiser hun ikke frokost

b) Jei veiksnys išreikštas daiktavardžiu arba kirčiuotu (akcentuojamu) įvardžiu, „sakinio aplinkybė“ sakoma prieš jį:

Frokost spiser ikke Betty klokka åtte.

Klokka åtte spiser ikke Isabel frokost.

Plg. vadinamąją „auksinės žuvelės taisyklę“.

Tuo tarpu šalutiniame sakinyje „sakinio aplinkybės“ visada eina iškart po veiksnio, t. y. prieš tarinį.

Jeg sier at jeg ikke skal kjøpe mat i dag.

Jeg tror at Betty alltid står opp klokka sju.

Betty spør Maria om hun kanskje skal gå på kino i kveld.

Klausiamajame sakinyje žodžių tvarka vėlgi priklauso nuo to, kuo išreikštas veiksnys: daiktavardžiu ar nekirčiuotu įvardžiu (vėl suveikia „auksinės žuvelės taisyklė“).

a) Veiksnys išreikštas nekirčiuotu įvardžiu:

Snakker hun ikke norsk?

Kommer hun ikke fra Kina?

Kan du ikke norsk?

b) Veiksnys išreikštas daiktavardžiu arba kirčiuotu (akcentuojamu) įvardžiu:

Snakker ikke Nina norsk?

Kommer ikke Bent fra Oslo?

Vil ikke læreren komme?